Mūsų kelias pro balta šarma nuklotas pievas suko iš Ukmergės link Siesikų. Pirmoji stotelė – Vaivadiškių kaimas, Sigito ir Žibutės Razvadauskų pieno ūkis.
Šeimininkei pakvietus, einame į modernaus ūkio valdymo centrą. Monitorių ekranuose gali stebėti, kas vyksta didžiuliame tvarte, talpinančiame 308 galvijus. Matant, kaip dirba robotai, galima greitai taisyti nesklandumus, kontroliuoti pašarų kokybę.
Technologijos daug kur gelbsti žmogui, tad Razvadauskai samdo tik kelias melžėjas ir šėrikus. Kitus darbus atlieka kartu su vaikų šeimomis, vertina mamos pagalbą.
Žibutė atsakė į daugybę mūsų klausimų, o apsiavus polietileniniais rūbais nuvedė pas žalmarges.
Tvarte stulbino galvijų gausybė – nors garduose, bet laisvi, gerai įmitę, nebaikštūs. Matėme, kaip robotai karvutes melžia. Įdomiausia, kad pastarosios pačios žino, kada joms reikia prie aparato ateiti, laikosi eilės, tik kartais kai kurios bando prie roboto grįžti keletą kartų (vilioja melžimo metu pateikiami papildomi skanėstai), bet protingieji robotai klaidinami nesileidžia. Mums tik buvo liūdna, sužinojus, kad karvutės toje patalpoje praleidžia visą savo gyvenimą – paprastai, kol atsiveda 3-4 veršelius. Nemato saulės šviesos, vasarą neišleidžiamos pasiganyti, nes gauna kokybišką visavertį pašarą.
Sigito ir Žibutės Razvadauskų pieno ūkis – vienas moderniausių šalyje. Darbšti ūkininkų šeima triūsė neskaičiuodama laiko, naudojosi visomis ES teikiamomis paskolomis, pirko žemių, technikos, bet šiandien visos paskolos grąžintos.
Ekskursantai čia atvyksta ne tik iš Lietuvos. Lankėsi vokiečiai, lenkai, kinai... O mes dėkojome už nuoširdų priėmimą, linkėjome sėkmės.
Petronių kaimas Ukmergės rajone garsėja gardžiais sūriais, tad keliaudami „Pieno keliu“ negalime jo aplenkti.
Kaimo bendruomenės namuose mūsų jau laukia Irutė Račkauskienė ir Violeta Grigienė. Stalas padegtas sūriams degustuoti, neilgai trukus pakvimpa skania žolelių arbata, orkaitėje čirška ypatingo skonio kugelis.
Ir užduotis mus parengta – turime patys sumušti sviestą. Sviestmušė pilna tirštos grietinės, tad tenka paprakaituoti. O kai rasa nusiprausęs sviestas atsiranda ant stalo, kai jo storu sluoksniu, pamiršę apie visokius riebalus, choresterolius, tepame ant naminės duonutės, pasijuntame lyg grįžę į vaikystę pas mamą.
Už ekskursiją esame dėkingi ūkininkams ir klubo narei Marijai Šapauskienei.
Liucija DZIGIENĖ
Pedagogų klubo „Dar ne ruduo“ narė
