Šio namo kieme su žoliapjove besidarbuojanti Roma Ciesiūnienė neilgai trukus šį savo instrumentą perduoda jau kitai kaimynei Aldonai Grigaliūnienei.
Ši, anot Romos, tvarkys jau savo „kampą“ ir net išlįs už ir taip didelės namo teritorijos, link šaligatvio. O kaip kitaip – visa aplinka turi būti graži, juk jų namas – šalia Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios, čia – nuolatinis žmonių judėjimas.
Roma sako, kad kiemo apželdinimas gėlėmis – užkrečiama liga. Pradėjo ji, o užsikrėtė ir kaimynės. Tačiau Romos akis ir ranka šioje veikloje įgudusi labiausiai. Ji – gėlininkė, tebepriklauso gyvuojančiai Ukmergės gėlininkų draugijai. Moteris puikiai išmano apie augalus, jų derinimą, priežiūrą. Pati čia ir komponavo gėlynus, kurie tiesiog tarpsta nuo priežiūros ir meilės.
Roma pasakojo į butą šiame Bažnyčios gatvės name atsikrausčiusi 2004-aisiais. Į aplinkos tvarkymą įsijungė su vyru. „Štai jo pušaitės sodintos, jau kokios aukštos užaugo“, – moja moteris link palei bažnyčios tvorą pasodintų medžių. Didžiulius lauko riedulius vyrui būrys pagalbininkų į alpinariumą padėjo sunešti. Dabar Roma – jau našlė.
Moteris pasakojo, kad aplinkos apželdinimas reikalauja ne tik laiko, išmanymo, bet ir pinigų. Ypač dabar pabrangusios trąšos, be kurių augalai gausiai nežydės. Tačiau, kai pomėgis mielas širdžiai, pinigų tikrai neskaičiuoji.
„Apeinu kiemą kartais bent keturis kartus per dieną. O besigrožint pro langą, alkūnės jau nutrintos“, – juokauja moteris.
Nors atrodo, kad darbo tokiame dideliame kieme – per akis, pasakoja spėjanti dar ir rūpintis sodininkų bendrijoje esančiu savo sklypu, dalyvauti „Bočių“ ir gėlininkų draugijų veikloje, pakeliauti, pamatyti, kaip savo aplinka rūpinasi kiti.
Pasakoja, kad vien vazonuose augančių gėlių savo daugiabučio kieme pastatė ir pakabino bent 15. Viena įspūdingiausių gėlių – anaiptol ne dažna mūsų darželiuose brugmansija. Akį traukia ir garbanotasis žilvitis, visu gražumu išsiskleidusios šluotelinės hortenzijos, surfinijos, lobelijos, pelargonijos...
Visos šlovės dėl rūpestingai puoselėjamos aplinkos Roma kratosi, sako, kad tai – kaimynių bendras projektas. Antai, Nijolė Stakėnienė suteikė jų kiemo prieigoms ir takui lig bažnyčios originalumo – vašeliu nunėrė papuošimus prie šaligatvio augantiems medžiams ir net apnėrė dviratį. Aplinką ji gražina ir kitais širdžiai mielais papuošimais.
Šlaite – skulptūra
Dar viena nuolatinė talkininkė – šio namo gyventoja Jadvyga Vaitkūnienė. Tiesa, jos tvarkymo zona kitoje, Bažnyčios gatvės praeiviams nematomoje, pusėje.
Tačiau ta pusė – status skardis – aiškiai atsiveria nuo Darbininkų gatvės. Ant skardžio čia matyti akmeniniu aukuru apsupta Švč. Mergelės Marijos statulėlė. Šalia, kiek žemiau ant to paties skardžio – akmeninis židinys ir suolelis.
Skardis rūpestingai nušienautas, o tai reikalauja didžiulių pastangų. J. Vaitkūnienė pasakojo, kad skulptūrėlę šioje vietoje pastatė jos a. a. sutuoktinis Valentinas. Jis visą gyvenimą dirbo autobusų vairuotoju. Prieš penkerius metus susirgo onkologine liga. „Tikriausiai jis sau davė pažadą padaryti kažką ypatinga. Ir padarė“, – pasakojo žmona. Pasak jos, vyras dirbo netausodamas sveikatos. Ant šlaito, link skulptūros, paklojo medinius laiptus, mūrijimui pritempė lauko akmenų. Žmona pasakojo, kad nebuvo jis kažkoks menininkas, bet labai nagingas žmogus. Dabar jau metai, kai jo nebėra.
Našle likusi moteris kiek išgali rūpinasi sutuoktinio išpuoselėtu namo bendrijai priklausančios teritorijos šlaitu. Vyro atminimui net nutarė atnaujinti jo paklotus medinius laiptus. „Susidėjom trys kaimynės ir paklojom naujus cementinius“, – pasakojo moteris.
Namas su istorija
6A numeriu pažymėtas namas Bažnyčios gatvėje, kurio aplinka traukia praeivių akį, turi savotišką istoriją. Ir ne tik dėl gėlyno. Šio 8-ių butų namo gyventojai dar 1998 metais įsteigė daugiabučių namų savininkų bendriją „Močiutė“. Nuo pat pradžių jai vadovauja pirmininkas Nerimas Zalepūga.
Pirmininkas pasakojo, kad ne vieną nustebinantis bendrijos pavadinimas „Močiutė“ buvo sugalvotas vyriausios tuo metu namo gyventojos Valerijos Soltonienės garbei.
Bet metams bėgant taip jau nutiko, kad dabar didžioji dauguma gyventojų yra būtent vyresnio amžiaus moterys...
Pirmininkas sako, kad jų namas – vienas iš paskutinių Ukmergėje, pastatytas sovietmečiu – 1987 metais.
Pastatytas jis buvo nugriovus prieš tai stovėjusį medinį šešių butų daugiabutį. Kai, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gyvenamieji būstai buvo privatizuojami už vadinamus talonus, butai šiame name kainavo brangiausiai visoje Ukmergėje.
Ir dar viena įdomi detalė – ši bendrija pati pirmoji Ukmergėje 1999 metais pateikė prašymą pagal valstybinę daugiabučių namų modernizavimo programą.
„Nors namas buvo gana naujas, praėjus maždaug dešimčiai metų nuo įkurtuvių pradėjo ryškėti statybų brokas: lyjant pro stogą tekėjo vanduo, sąskaitos už šildymą buvo ženkliai didesnės už kitų namų. Reikėjo kažką daryti“, – prisimena pirmininkas.
Dalyvaujantiems programoje daugiabučiams buvo būtina sąlyga – dalyvauti gali tik namų bendrijos. Pasitarę gyventojai nusprendė pasinaudoti suteikiama galimybe ir įkurti bendriją.
2001–2002 metais buvo atlikta dalinė pastato renovacija: suremontuotas stogas ir įrengtas autonominis šildymas butuose.
Pirmininkas džiaugiasi, kad bendrijai priskirtą apie 20 arų sklypą pavyko visai neblogai susitvarkyti. „Idėjomis ir darbais daug prisidėjo buvę namo gyventojai Alvydas Šidlauskas ir Dainius Amankavičius bei dabar jau anapilin iškeliavę Jonas Zalepūga, Kazimieras Ciesiūnas, Valentinas Vaitkūnas“, – vardijo buvusius kaimynus pirmininkas. „Nėriniais aprengtų liepų autorė – N. Stakėnienė, gėlynus tvarko R. Ciesiūnienė, A. Grigaliūnienė, J. Vaitkūnienė, Danutė Blockuvienė“, – tęsia jis.
Tiesa, turi ir priekaištų – už jų langų – apleistas buvusios specialiosios mokyklos kiemas, žolė ten išgulusi, šiemet nešienauta – liūdnas kontrastas taip rūpestingai tvarkomo daugiabučio aplinkai.
Daugiabučio namo kieme stebina įmantrūs gėlynai.
Ant stataus šlaito – Švč. Mergelės Marijos statulėlė ir židinys.
Akį traukianti detalė – apnertas dviratis.
