„Pir­miau­sia, por­ci­jos ne­ati­ti­ko kai­nos – mais­to bu­vo ma­žai, o už du žmo­nes su­mo­kė­jo 80 eu­rų. Grį­žu­si duk­ra pa­sa­ko­jo, jog bu­vo ne­ska­nu, sul­tys – skies­tos“, – var­di­jo uk­mer­giš­kė. Ne­pa­ti­ko abi­tu­rien­tei ir keps­nys, prie ku­rio pa­tiek­tos bul­vės esą bu­vo per­ke­pu­sios.

„Ko vi­sos mo­kyk­los kas­met ver­žia­si į Tau­jė­nų dva­rą? Ar ten iš tie­sų tin­ka­mai pa­ruo­šia­mos vai­šės?“ – sa­kė ji. Tu­rin­ti ir ki­to­kių prie­kaiš­tų šven­tės or­ga­ni­za­to­riams – dėl svai­gių­jų gė­ri­mų. Tvir­ti­no, jog mo­ky­to­jams ir tė­vams bu­vo ga­li­ma var­to­ti al­ko­ho­lį nuo pat pra­džių, o abi­tu­rien­tams – tik po 22 va­lan­dos. Tad dar iki tol, jos tei­gi­mu, ėmė duž­ti stik­li­nės...

Tau­jė­nų dva­ro ka­vi­nės ve­dė­ja El­vy­ra Šlė­de­rie­nė to­kius prie­kaiš­tus sa­ko gir­din­ti pir­mą sy­kį. Pa­na­šūs skun­dai ka­vi­nės dar­buo­to­jų ne­bu­vo pa­sie­kę nė po vie­nų iš­leis­tu­vių. Ta­čiau ve­dė­ja su­ti­ko at­skleis­ti kai ku­rias pra­ėju­sio ket­vir­ta­die­nio va­ka­rą vy­ku­sio ren­gi­nio sub­ti­ly­bes.

„La­bai daug mais­to ir ne­ga­lė­jo bū­ti, nes vie­nam as­me­niui skir­ta su­ma tik­rai ne­bu­vo iš­skir­ti­nai di­de­lė. Pa­tie­ka­lų bu­vo už­sa­ky­ta už 15 eu­rų vie­nam žmo­gui. Gal kam pa­si­ro­dė per bran­gus keps­nys – ruo­šėm įda­ry­tą viš­tie­nos keps­nį už 7,2 eu­ro. Ta­čiau ga­mi­nant to­kius keps­nius ne­ma­žai dar­bo są­nau­dų, į su­mą ir dar­bo sa­vi­kai­na įskai­čiuo­ta“, – pa­sa­ko­jo ji.

An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jos iš­leis­tu­vi­nin­kų po­bū­vy­je, anot pa­šne­ko­vės, da­ly­va­vo dau­giau kaip 260 as­me­nų, ku­riems rei­kė­jo pa­ruoš­ti vai­šes. „Sve­čiai rin­ko­si nuo 19 va­lan­dos. Gal­būt, sku­bant vi­sus juos ap­tar­nau­ti, bu­vo kas da­ro­ma per grei­tai, bul­vy­tes gal ir stip­riau tru­pu­tį už­ke­pėm. Nes kai at­ei­na to­kia di­de­lė gru­pė žmo­nių, ku­rių val­gy­mui skir­tos dvi va­lan­dos, kad ne­reik­tų laukt, gal kiek la­biau ap­skru­di­nom. At­si­pra­šom, jei bu­vo ne­ska­nu“, – sa­ko ve­dė­ja.

Al­ko­ho­lio tie­ki­mo tvar­ka, jos tei­gi­mu, – ne­be ka­vi­nės rū­pes­tis: „Jei bu­vo koks nu­ro­dy­mas, tai – iš tė­vų or­ga­ni­za­ci­nio ko­mi­te­to. Tė­vai ir mais­tu rū­pi­no­si – vai­kai ap­skri­tai ne­ži­no­jo, kas me­niu už­sa­ky­ta.“

Pa­sa­ko­jo, jog at­virkš­čiai – gir­dė­ju­si tik ge­rus at­si­lie­pi­mus, iš­ei­da­mi sve­čiai dė­ko­jo už pa­ti­ku­sias vai­šes.

Dar vie­nos tas pa­čias iš­leis­tu­ves šven­tu­sios mer­gi­nos tė­vai sa­ko jo­kių prie­kaiš­tų ne­tu­rin­tys. „Žmo­gui bu­vo 30 eu­rų, bet į šią su­mą įskai­čiuo­ta mais­tas, al­ko­ho­lis, šven­ti­nė va­ka­ro pro­gra­ma, – at­vi­ra­vo ma­ma. – Be karš­to viš­tie­nos keps­nio bu­vo ke­lių rū­šių mė­sy­tės, miš­rai­nių, žu­vies. Gal­būt mais­to ga­lė­jo bū­ti dau­giau... Už­sa­ki­nė­jant iš­leis­tu­ves, tė­vų ko­mi­te­te bu­vo už­tik­rin­ta, kad mais­to ne­trūks, bet jau­ni­mui gal ir bu­vo kiek ma­žo­ka.“

Ta­čiau anaip­tol ne tai, jos ma­ny­mu, yra svar­biau­sia to­kio­je šven­tė­je. Di­de­lį įspū­dį jos da­ly­viams pa­li­ko fe­jer­ver­kai, kai ku­riems dar ne­ma­ty­ti švy­tin­tys he­lio ba­lio­nai. „Bu­vo at­ski­ras vai­sių, sal­du­my­nų sta­las, siū­ly­ta ša­ko­čio, skruz­dė­ly­no, že­lės de­ser­tų su grie­ti­nė­le. At­si­ger­ti – gai­vaus gė­ri­mo ir van­dens, o sul­čių ne­bu­vo“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Ne­pa­ste­bė­ju­si ir ko­kių nors ne­sklan­du­mų dėl ki­tų gė­ri­mų: „Šam­pa­ną ir bal­tą vy­ną ne­šio­jo iš­kart. Pas­kui bu­vo ati­da­ry­ta ki­ta sa­lė, ku­rio­je – ir dau­giau al­ko­ho­li­nių gė­ri­mų. Jų nie­kam ne­pri­trū­ko – kaip tik li­ko.“

Tie­sa, sa­ko dar prieš iš­leis­tu­ves gir­dė­ju­si ne­pa­ten­kin­tų nuo­mo­nių, bet – dėl ki­tų da­ly­kų. „Iš ko­mi­te­to bu­vo žmo­nių, ku­riems ne­pa­ti­ko, kad karš­tam pa­tie­ka­lui bū­tų kvie­ti­mai. Taip su­gal­vo­ta, pri­si­mi­nus per­nai reng­tų iš­leis­tu­vių pa­tir­tį. Mat bu­vo pa­leis­ta an­tis, kad be karš­to dau­giau ne­bus mais­to. Tai, pa­vyz­džiui, bu­vo ir taip, kad vie­nas žmo­gus su­val­gė tris keps­nius, o ga­liau­siai pa­aiš­kė­jo, kad per­val­gy­ta dvi­de­šimt... Tiek ir li­ko be keps­nių. To­dėl šie­met bu­vo pa­da­ry­ti to­kie gra­žūs kvie­ti­mai. Pa­si­ro­do, ir jie kaž­kam už­kliu­vo“, – ne­slė­pė nuo­sta­bos ma­ma.