Kad išgelbėtų vyrą, jiems teko ne tik greitosios pagalbos automobiliu atvykti mišku per sniegynus, bet ir, pasibaigus keliui, toliau važiuoti ir ligonį parsigabenti neštuvuose traktoriaus priekaba.

„Nuoširdžiai dėkoju Ukmergės greitosios pagalbos skyriaus darbuotojams Vidmantui Zimbliui ir Kotrynai Bondarytei už profesionalumą ir žmoniškumą, suteikiant pagalbą mano vyrui“, – sakė Vida Janulienė.

Vidos ir Alfredo Janulių šeima gyvena vienkiemyje, 20 ha žemės plote, aplink laukai ir miškai. Nelaimingas įvykis nutiko sausio 25 dieną. Tąsyk medžio darbais laisvalaikiu beužsiimantis vyras su sūnumi vyko į mišką.

Tačiau tėvas jį lydėjusį sūnų parsiuntė namo prižiūrėti besikūrenančios krosnies. O pats, žadėdamas greitai grįžti, pasiliko vienas – norėjo nusipjauti nusižiūrėtą sausuolį. Bepjaunant, šis lūžo ir krisdamas viršutine dalimi kliudė Alfredą, partrenkė jį ant žemės.

Namuose su sūnumis laukdama grįžtančio vyro Vida išgirdo skambutį. „Vos prakalbėdamas vyras pasakė, kad įvyko nelaimė, kad nežino tiksliai kur yra, ir paprašė jį surasti“, – prisimena moteris. Visa šeima puolė ieškoti. Nors Vidą traukė į kitą pusę, sūnus, kuris lydėjo tėvą, bėgo kitur. Jis maždaug žinojo vietą. Ieškojo pagal traktoriaus vėžes ir netrukus šūktelėjo, kad mato traktorių. Galiausiai surado.

Alfredas nuo namų kiemo buvo nutolęs apie kilometrą. Medis nebuvo ant jo užvirtęs, tačiau partrenkė. Nuo smūgio net buvo kuriam laikui praradęs sąmonę. Vida dar bebėgdama iškvietė greitąją pagalbą.

Nors Janulių vienkiemį, pasukus nuo plento, rasti lengva, tačiau to nežinančiuosius, navigacijos sistemos veda per Kanciškių kaimą. O tada jau tenka važiuoti miško keliu. Taip nutiko ir šįsyk.

Miške prie sužeisto vyro likusi  Vida telefonu turėjo aiškinti greitosios vairuotojui, kaip rasti jų namus, kur kieme vienas sūnus jau laukė jų, pasiruošęs vairuoti traktorių. O tuo pačiu moteris kalbino savo sutuoktinį, kad šis neprarastų sąmonės.

Greitosios medicinos pagalbos ekipažas pirmiausia atvyko į Janulių sodybą. Nuo jos iki miško medikams teko važiuoti, sėdint traktoriaus priekaboje, nes jų automobilis, neturėdamas keturių varomų ratų, nebūtų įveikęs sniego. Įkeltas į neštuvus, vyras iki vienkiemio buvo vežamas traktoriaus priekaboje.

Dėl žiemos speigo, o ir dėl patirto šoko, sužeistą Alfredą krėtė šaltkrėtis. Tiek šeimos nariai, tiek medikai stengėsi apsaugoti vyrą nuo šalčio.

Sužeistas ukmergiškis buvo gabenamas tiesiai į Lazdynų ligoninę Vilniuje. Šeimos nariams lydėti nebuvo galima. Vežamas greitosios medicinos pagalbos automobilyje Alfredas vis dar jautė šaltį. Medicinos darbuotoja Kotryna apklojo jį savo striuke. „Galvojau, kad jau mirsiu, – prisimena vyras. – Bet, pajutęs mane apgaubiančią šilumą, supratau, kad ne.“

Vida su sūnumi į ligoninę atvažiavo patys. Atlikę reikiamus tyrimus, sunkių sužalojimų, galvos ar stuburo traumų gydytojai nerado ir vakare Alfredą išleido gydytis namuose. Nors vyras buvo prastos būklės, bet, anot Vidos, namuose ir sienos gydo. Medicinos darbuotoja parodė nuoširdų susirūpinimą – paskambinusi ji teiravosi apie Alfredo būklę ir tos pačios dienos vakarą, ir kitą dieną. Toks atsidavimas sušildė Janulių širdis. „Ačiū iš visos širdies už išsaugotą vyro gyvybę ir gerumą“, – jaudindamasi sako Vida.

Dabar Alfredas jau po truputį vaikšto, bet kol visiškai pasveiks, prireiks dar nemažai laiko.

Vida ir Alfredas abu jau sulaukę 60-ies metų. Jų šeimoje yra trys suaugę sūnūs: vienas gyvena su tėvais, du – atskirai. Į Ukmergės rajoną Januliai atsikėlė iš Jonavos rajono. Ūkininkauja, augina avis. Greitai bus devyneri metai, kai čia įsikūrė ir gyvena. Pasak Vidos, per tiek laiko ne sykį teko kreiptis į medikus tiek vyrui, tiek jai pačiai, teko ir operuotis, ir visada sutiko tik gerus žmones, todėl apie Ukmergės ligoninės medikus gali pasakyti tik gerus žodžius.