Ilgą laiką K. Pažūsienė svajojo nuvykti į kalnuotąjį Provansą Prancūzijoje, kuris masino savo grožiu iš atvirukų. Ta svajonė išsipildė tik prieš dvejus metus, o iki tol ji kantriai, su meile ir rūpesčiu puoselėjo Provansą čia, Ukmergėje. „Susirgau levandų liga“, – prisipažįsta gėles mylinti moteris.
Iš savo rankomis sudaigintų pirmųjų krūmelių, šiems subrandinus ir išbarsčius sėklas, po truputėlį ji sukūrė nuostabią oazę. Šiandien K. Pažūsienės sode – 120 krūmų ir daugybė mažyčių prisisėjusių daigelių. Pirktinių – tik apie 20. Juos levandų augintoja įsigijo pernai rudenį.
Labai populiari
K.Pažūsienė sakė menanti savo močiutės pasakojimus apie jos augintas levandas. Vėliau ši gėlė Lietuvoje buvo primiršta. O dabar ji vėl itin populiari. Auginamos selekcininkų patobulintos veislės, labiau pritaikytos Lietuvos klimato sąlygoms.
Lankantis Prancūzijoje levandų ūkiuose moteriai teko bendrauti su vietiniais augintojais.
Jie stebėjosi, kad tikrosios levandos auga ir Lietuvoje, nes, jų manymu, šiems augalams geriausios sąlygos yra 700 m virš jūros lygio, tai yra kalnuose.
Tačiau K. Pažūsienė pastebi, kad tenykštės tikrosios levandos ne tokios gražios kaip mūsiškės. Pasak jos, atvirukuose matomo grožio įspūdį sukuria ne levandos, o vadinami levandenai, auginami dėl jų kvapo. Išvystyta didžiulė pramonė, su kuria lietuvių augintojams nėra ko lygintis.
Mylėti atsargiai
„Kaip ir bet kuriuos kitus augalus, levandas reikia prižiūrėti, – pasakoja ukmergiškė. – Vadovaujuosi ne savo pačios, o kažkada perskaitytais žodžiais, kad levandas reikia mylėti, bet atsargiai. Jų nereikia lepinti. Geriausiai šios gėlės auga ne dirvožemyje, o ten, kur yra smėlio, žvyro. Svarbu neperlaistyti. Einu į savo sodą kiekvieną dieną ir kiekvieną krūmelį apžiūriu, apčiupinėju.“ Birželio pabaigoje – liepos pradžioje yra pats gražiausias levandų žydėjimas.
Žiemai K. Pažūsienė augalus nupjauna.
Keičiantis mūsiškėms vasaroms, keičiasi ir levandų žydėjimo laikas. Šiemet, moteris sako, jau susivėlinusi rinkti žiedus, kadangi eterinio aliejaus koncentracija juose didžiausia būna prieš skleidžiantis ar tik prasiskleidus.
Gamina hidrolatus
„Iš mano meilės levandoms gimė ir įvairūs produktai“, – dalijasi savo patirtimi Kristina. Savo rankomis namų sąlygomis ji jau antrus metus gamina hidrolatus. Tam naudojamas specialus varinis puodas (alembrikas), skirtas distiliuoti. Hidrolatus moteris išgauna garindama vandenį su žiedais. Tai ilgas procesas, bet levandų mylėtojai „šis žaidimas labai malonus“.
O eteriniams aliejams išgauti reikia didelio žiedų kiekio bei specialios įrangos, tad jų gamyba K. Pažūsienė kol kas neužsiima.
Savo produktų ji nepardavinėja. Nors pernai užsakė ir etiketes, tačiau pagaminti hidrolatai daugiausiai keliauja tik į savų artimųjų rankas dovanų forma.
Šiemet gimė ir kiti kvapai – bijūnų, mėtų, jazminų, liepų, melisų.
Teikia atgaivą
Kvapnusis sodas Ukmergėje įkurtas Gėlių rajone. Jis ne tik džiugina akį ir uoslę, bet teikia atgaivą po dienos veiklų, ypač, „kai norisi nuo kažko pabėgti“. Čia dūzgia bitės, nešančios medų. Savo avilio šeima dar nepastatė, tačiau jau kyla ir tokių minčių.
Sodas privatus, tad juo pasigrožėti galimybę turi tik šeimos nariai ir svečiai. Tačiau levandomis „užsikrėtė“ visa gatvė – tai viena, tai kita kaimynė jas taip pat pradeda auginti.
„Žinau, kad levandų auginimas nėra naujiena, tačiau pasakodama apie savo pomėgį norėčiau sudominti moteris (o gal ir ne tik), kaip galima pabėgti nuo visokių rūpesčių ir skirti laiko sau, savo pomėgiams“, – sako Kristina.
Šeima turi buhalterinės apskaitos įmonę ir ne taip seniai įsigijo didžiąją „Ukmergės senojo knygyno“ akcijų dalį. Knygyną pertvarkė ir atnaujino. Meilę knygoms išugdė daug skaitydavęs tėtis, tad knygyną įsigijo daugiau iš idėjos ir noro, kad jis išliktų. Pati K. Pažūsienė turi ir daugiau pomėgių: aliejumi tapo abstrakcijas, dienoraščio forma rašo knygą apie moters gyvenimo kasdienybę – su šiek tiek pasijuokimo iš savęs bei mintimis.
„Levandų sodas – tai poilsis ir atgaiva, romantiška erdvė, kokią kiekvienas gali sau susikurti pats“, – sako K. Pažūsienė.
