17-metis ukmergiškis Matas Čamanas išleido savo religinių apmąstymų knygą „Išpažintis ant ežero kranto“. Penkiasdešimt puslapių talpina jaunuolio, besiruošiančio kunigystei, mintis, abejones, svajones.
Būsimas Ukmergės technologijų ir verslo mokyklos vienuoliktokas Matas nuo mažumės patarnauja bažnyčioje. Jau ne vienus metus svajoja tapti kunigu ir tikisi, baigęs vidurinę, gauti brandos atestatą ir stoti į kunigų seminariją.
Kaip pasakojo vaikinas, prisistatantis kūrybiniu pseudonimu Matas Gieda, savo mintis užrašinėti pradėjo visai nesitikėdamas kada nors išleisti knygą. Leidybai paskatino supratimas, kad yra ne vienas rašantis, ir teigiamos aplinkinių reakcijos, kai parodydavo savo eiles.
Pirmuosius eilėraščius užrašė būdamas 14-os. „Būna ištisas savaites nėra idėjų, kol pagaliau vieną dieną ateina įkvėpimas“, – sako vaikinas. Per laiką susikaupė nemažas pluoštelis, tačiau į knygą sudėjo ne viską. Sako, kad atranka ir redagavimas truko apie metus.
Buvo momentų, kai norėdavo viską mesti.
„Kai kas nors sako, kam tau to reikia, esi paprastas žmogus, tai ir gyvenk paprastai, tai labai numuša motyvaciją. Atiduodi save, sudedi visą savo širdį, o tave kritikuoja“, – kalba Matas.
Apie planus išleisti knygą vaikinas nesakė net mamai, kol neatidavė eilėraščių leidyklai.
Pasakojo iš pradžių parengęs 33 įrašus – šis skaičius simbolizuoja Kristaus amžių.
Medžiagą leidyklai pateikė pernai liepos mėnesį. Per laiką, kol sulaukė, kada bus leidžiama knygelė, prisikaupė naujų eilėraščių, kuriais papildė knygelę ir išleido ją 50-ies puslapių.
Abejonės ir viltis
Knygos pavadinimas „Išpažintis ant ežero kranto“ gimė kalbant su artimu draugu, kuris irgi ruošėsi kunigystei. Deja, prieš keletą mėnesių draugas mirė nesulaukęs nė 27-erių.
Pasak Mato, knygelėje sudėtose eilėse – 90 procentų jo paties patirčių. Tos patirtys išgyventos, išjaustos, bet yra fragmentų, metaforų, įdėtų sąmoningai siekiant gilesnio poveikio.
Mato eilėse dažnai kartojasi Kristaus įvaizdis.
Eilėraštis „Saulėlydis“ knygelėje išsiskiria abejone. Jame vaikinas rašo: „Juk meilė tai ne nuodėmė, o seminarija dar ne šalia.“ Pasak Mato, kiekvienas žmogus kažkada patiria įsimylėjimą ir dvejones dėl savo kelio pasirinkimo.
O štai eilėraštis „Gailestingumo versmė“ gali būti malda.
Savo eilėmis Matas siunčia žinią, kad Dievas visada palaiko žmogų. „Gyvenimas nėra paprastas, jame nėra viskas vien tik gražu, bet visur yra Dievas, kuris visą laiką palaikys. Bet kurioje situacijoje jis yra šalia ir visą laiką myli mus. Noriu, kad žmonės, perskaitę mano knygelę, išsineštų viltį ir tikėjimą“, – kalbėjo vaikinas.
Tikėjimas
Matas augo be tėvo, todėl labai brangina artimą ryšį su buvusiu ilgamečiu Švč. Trejybės bažnyčios klebonu kunigu Šarūnu Petrausku, kuris ne tik priėmė patarnauti prie altoriaus, bet ir parodė tėvišką dėmesį, kartu leisdavo laisvalaikį.
Vaikinas papasakojo, kad kunigas jį įkvepia kaip dvasinis lyderis. Jis pats meldžiasi kasdien, ne tik prieš reikšmingus įvykius, o jo mylima religinė šventė – Didžioji savaitė, vedanti į Kristaus prisikėlimo džiaugsmą. Stengiasi kas vakarą dalyvauti šventose Mišiose, nors pasitaiko aplinkybių, kad tenka praleisti.
Tikėjimas kasdieniame vaikino gyvenime – tai džiaugsmai ir rūpesčiai, kuriuos paveda Dievui. „Tikėjimas daro mane tuo, kuo aš esu. Daro žmogumi“, – sako Matas.
Net važiuodamas dviračiu į gretimas parapijas ausinėse klausosi grigališkojo choralo ar turi rankose rožinį.
Pats savo maldose jaučiasi išklausomas. Pasidalino nutikimu iš vaikystės, kai labai norėjo pamatyti Grūto parką, o keliauti nebuvo galimybių. Tiesiogiai Dievo neprašė išpildyti noro, bet mąstė, kaip tai būtų nuostabu. Ir tada netikėtai jo krikšto tėtis buvo pasiųstas dirbti į Druskininkus, kur gavo apgyvendinimą. Matas apžiūrėjo ne tik Grūto parką, bet ir daug daugiau.
Matas pastebi, kad kitiems jauniems žmonėms tikėjimo prireikia, kai nutinka kas nors blogo ir nėra į ką daugiau kreiptis, tik į Dievą. Vaikino manymu, bažnyčioje iš tiesų galima rasti atspirtį, kai sunku.
Paklaustas, kokį vienintelį klausimą užduotų Dievui, atsako, kad neklaustų nieko: „Ką man reikia žinoti, aš jau žinau – kad jis mane myli ir man to pakanka.“
Pomėgiai
Poeziją Matas pradėjo skaityti septintoje klasėje. Septintasis Vytauto Mačernio Rudens sonetas įstrigo į širdį, kaip kažkas labai savo ir artimo.
Iš dabartinių autorių, patinka kunigo Beno Lyrio kūryba, Jolantos Taločkaitės eilės iš knygelės „Kada sunku tau bus širdy…“
Vaikinas mėgsta keliauti dviračiu, tyrinėti apleistas vietas, užsiima medžio darbais.
Klausiamas apie siekius kunigystėje Matas sako: „Tai iš dalies ne nuo manęs priklauso, bet, jei Dievas šauks, nuolankiai eisiu.“
Eilių rašymą, bažnyčios lankymą ir pamokas stengiasi suderinti, tačiau pasitaiko, kad dėl Mišių tenka paaukoti susitikimus su draugais ar net mokslus. Kiekvieno mėnesio 13 d. vaikinas važiuoja į Šiluvą, kur vyksta kasmėnesiniai atlaidai. Tada tenka praleisti pamokas.
Teiraujantis, kaip Matą priima jo bendraamžiai, mokytojai, vaikinas sako, kad tie, kas jį gerai pažįsta, nesistebi ir priima tokį, koks yra. O tie, kas jį žino tik fragmentiškai, dažniausiai kritikuoja nepažinodami. „Kritikos ir neapykantos yra visur ir visada. Aš nepykstu“, – sako Matas.
Vaikinas drąsino bendraamžius, ką nors kuriančius, nesvarbu, kas ką sakytų, siekti savo svajonių.
Pats jis vėl turi naujų minčių – jau yra parašęs pluoštelį naujų kūrinių. „Bet be 100-o naujos knygos nebus“, – sako Matas.
