LPS „Bočiai“ Ukmergės rajono bendrijos nariai surengė kelionę į Labanorą, kur susitiko su Labanoro vilku save vadinančiu žinomu gamtininku Andriumi Gaidamavičiumi.
Pasak Ukmergės „Bočių“ vadovės Vaidutės Sakolnikienės, susitikimas su Aukštaitijos įžymybe A. Gaidamavičiumi buvo senai suplanuotas. Labanoro vilku vadinamas vyras užaugo šios girios apylinkėse. 20 metų jis gyveno did-miesčiuose, dirbo žaliųjų laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriumi. Neseniai nusprendė sugrįžti į Labanoro girioje esančią šeimos sodybą, kuri po mamos mirties liko tuščia. Kurį laiką jis dirbo Molėtų krašto muziejuje, o vėliau sugrįžo dirbti į Labanoro regioninį parką, kur ir pradėjo gamtininko karjerą. Skaičiuojama, kad Labanoro regioninį parką per metus aplanko apie 0,5 mln. lankytojų.
Mėgstama A. Gaidamavičiaus veikla – gidavimas. Gamtą mylintys žmonės patys susiranda gamtininką, kad jis surengtų ekskursiją savo puikiai pažįstamoje girioje. Šio gamtos studijoms save atidavusio žmogaus kova ir pasiaukojimas, išsaugant Labanoro sengirę, plačiai žinomi, kaip liudijimas, ką gali vienas žmogus, sukvietęs minią bendraminčių kovai už Labanoro segirės išsaugojimą. „Kiek tik galiu, visą savo laiką skiriu gamtai. Joje yra tiek daug ką pamatyti ir išgirsti, kad žmogaus gyvenimas tam tiesiog per trumpas“, – yra sakęs A. Gaidamavičius.
Ukmergiškiai ne tik klausėsi šio gamtininko paskaitos, bet ir turėjo progą pamatyti filmą apie sengirę, palietusį kiekvieno širdį. Po paskaitos apžiūrėjo Labanoro regioninio parko lankytojų centro interaktyviąją ekspoziciją, nusipirko suvenyrų.
„Sengirė – ne tik Lietuvos gamtos, bet ir istorijos lopšys, kuriame sutelpa pokario kovos, šeimų skausmas, praradimai, bemiegių naktų košmarai ir šviesūs išgyvenusių siaubą žmonių veidai, kurių gerumo ir šviesių minčių nesunaikino pokario košmarai“, – po šio susitikimo įspūdžiais dalinosi Ukmergės „Bočių“ vadovė V. Sakolnikienė. Ji pridūrė, kad pakeliui į Labanorą Molėtuose į savo komandą pasikvietė gidę, krašto istorijos ir meno žinovę, buvusią Molėtų krašto muziejaus direktorę Viktoriją Kazlienę, kuri savo meile gimtam kraštui ir istorinėmis įžvalgomis dalinosi su žingeidžiais ekskursantais.
Ši kelionė buvo finansuota pagal projektą „Tvarumas ir aplinkos naudojimas – tai gyvenimo būdas“.
UŽ inf.
