Tęsiasi akcija, kai policijos pareigūnės lanko Ukmergės seniūnijų gyventojus jų namuose, bendrauja ir suteikia informacijos apie sukčiavimo grėsmes.
Rajono policijos komisariato bendruomenės pareigūnė Ingrida Dutkienė kartu su Ukmergės socialinių paslaugų centro paramos bendruomenei skyriaus socialinio darbo organizatore Kornelija Žiliene ir Želvos seniūnu Sauliumi Rutavičiumi praėjusią savaitę aplankė vienišus senjorus, gyvenančius Želvos seniūnijos sodybose.
Susitikimuose kalbėta apie saugumą ir kaip apsisaugoti nuo sukčių, suteikta informacija apie galimas socialines paslaugas. O svarbiausia – patys žmonės buvo išklausyti, turėjo progos išsipasakoti, pasidalinti savo patirtimi.
Želvos seniūnas S. Rutavičius pasakojo, kad atrinkdamas senjorus, kuriems pagalba ir dėmesys svarbiausi, pirmiausia siekė, kad būtų aplankyti sunkiau judantys vieniši žmonės. Ypač tie, kurie gyvena atokiai ir nebegali patys pasiekti miestelio bei jaučia didelę atskirti ir vienišumą.
Pagrindinė šios policijos rengtos akcijos tema buvo kryptinga – suteikti kuo daugiau žinių apie sukčius.
Pasak seniūno, bendraujant paaiškėjo, kad vienu ar kitu būdu anksčiau buvo bandyta apgauti visas tądien aplankytas moteris. Jos pasakojo, kad skambino dukra ar sūnumi apsimetę asmenys, kurie tikino patekę į avariją ir prašė pinigų.
Viena moteris dalinosi išgyvenimais, kuriuos patyrė po tokio skambučio. Sako, kad pačią pirmą akimirką patikėjo melagyste. Laimei, labai greitai atsikvošėjo, pradėjo klausinėti, kodėl toks pasikeitęs sūnaus balsas, paklausė jo vardo. Ir greitai sveika nuovoka grįžo – juk tai apgavikai. Sukčiams pasakė, kad pasitars su kitu šalia esančiu sūnumi. Ir pokalbis staiga nutrūko…
Kita moteris pasakojo gavusi pasiūlymą nemokamai įsigyti telefoną, dar kita – keistą paslaugą – nemokamai įvertinti jos langų būklę. „Tiesa, kartais tokie pasiūlymai gali būti ir iš oficialiai veikiančių bendrovių. Tik vėliau paaiškėja, kiek iš tikrųjų kainuoja tokios „nemokamos“ paslaugos“, – pasakoja seniūnas S. Rutavičius. Jis ir pats ne kartą sulaukė sukčių skambučių. Juokingiausias buvo, kai skambino asmuo, pranešęs, kad eismo įvykį sukėlė jo žmona, kuri iš tiesų stovėjo šalia, o be to, automobilio net nevairuoja.
Taip pat seniūnas pasakojo sulaukęs ne vieno rusiškai kalbančio žmogaus, prisistačiusio tarnybų atstovu, skambučio. Tokius iš karto nutraukia, o jei skambintojai būna labai įkyrūs – bando susisiekti dar kartą, seniūnas juokauja, nors jo rusų kalbos žinios prastos, jų užtenka nurodyti apgavikui kryptį…
Nėra patiklūs ir vienkiemių gyventojai – viena praėjusią savaitę aplankyta moteris net paprašė, kad pareigūnė ir socialinė darbuotoja parodytų pažymėjimus. Toks budrumas tikrai nėra nemandagus, o net ir sveikintinas…
Seniūnas pasakojo, kad viena iš praėjusią savaitę aplankytų moterų gyvena keliolika kilometrų nuo Želvos ir net 30 kilometrų nuo Ukmergės. Ir tokių žmonių, nevairuojančių automobilio, o įsikūrusių labai atokiai, yra ne vienas.
Tačiau, anot jo, tiksliai suskaičiuoti visus vienišus žmones nėra paprasta. Juk kol žmogus neprašo pagalbos, nežinia, ar jam jos reikia. Nemažai senjorų turi vaikų, kurie juos lanko, atveža maisto, o žiemoti išsiveža į miestą.
Tik, gaila, ši aplinkybė – vaikų turėjimas – kartais būna klaidinanti, mat ne visi skuba pas tėvus ir jais tinkamai pasirūpina.
Labiausiai atskirties problema paaiškėja žiemą, kai prisninga ir kaimo keliai tampa sunkiai pravažiuojami. Tada seniūnija sulaukia telefono skambučių, kad tai vienur, tai kitur žmogus tapo atskirtas nuo civilizacijos.
Pasak seniūno S. Rutavičiaus, pastebima, kad žmonių Želvos seniūnijoje mažėja ir jie sensta. Kasmet anapilin iškeliauja maždaug 15 žmonių, o gimimų kartais nė vieno nebūna visus metus.
Dabartiniais skaičiavimais 55 proc. seniūnijos gyventojų sudaro vaikai ir darbingo amžiaus žmonės, o likusi dalis – pensinio amžiaus sulaukę asmenys.
S. Rutavičiaus pastebėjimu, jei į kitas seniūnijas kartais atsikrausto gyventi kaimo ramybės ištroškę didmiesčių gyventojai, Želvoje tai – retenybė, nes šis kraštas per daug atokus nuo miesto – per ilga kelionė pasiekti suaugusiesiems darbus, vaikams – mokyklas.
Vis dėlto, pasak pašnekovo, jų seniūnijoje apleistų sodybų nedaugėja. Mirus savininkui paveldėtojai namus arba pasilieka sau kaip vasarnamius, arba greitai parduoda. Miesto žmonėms atokios sodybos poilsiui šiandien tapo geidžiamos, mat labai vertinama ramybė ir privatumas.
