Vandens telkinius padengus ledui ir storam sniego sluoksniui, juose ima dusti ir gaišta žuvys. Jas gelbėti, naudojant specialias priemones arba kertant eketes, aplinkosaugininkai ragina ir žvejus. Kaip tai sekasi mūsų rajone, teiravomės Ukmergės medžiotojų ir žvejų draugijos.
Pasak jos vadovo Arūno Pračkailos, žiemą žuvys ežeruose ir kituose vandens telkiniuose dūsta dėl juose sumažėjusio deguonies. Jo trūkumas – tai ne tik grėsmė žuvims, bet ir ekologinės problemos. „Daug nugaišusių žuvų nusėda dugne, o ledui nutirpus kiek jų būna krantuose… Įsivaizduokit, kokį kiekį reikia surinkinėti, vanduo teršiamas ir smirda“, – sako jis.
Deguonies pritrūksta esant storam ledo sluoksniui ir dideliam sniego kiekiui bei dėl to tinkamai nebevykstant fotosintezei. Tai, anot A. Pračkailos, lemia ir vandens telkinio būklė: „Viskas priklauso ir nuo ežero dugno, augalijos, pratekamas vandens telkinys ar ne, kiek upelių įteka, išteka.“
Pašnekovas sako prieš keletą dienų apžiūrėjęs ir patikrinęs rajono ežerus – kol kas didesnės grėsmės dėl dūstančių žuvų neįžvelgiantis. Tiesa, žiemos pas mus šiuo klausimu – ne visada ramios. Jis mini Lėno, Siesikų, Ilgajo, Šešuolių, Kertušo, kitus didesnius mūsų krašto ežerus, kuriuose anksčiau ne sykį prireikė imtis žuvų gelbėjimo priemonių. „Prieš kelerius metus yra tekę gaivinti Šešuolių ežerą – ten galingą turbiną statėm, kad tiektų deguonį“, – pasakojo jis.
Vis dėlto, teigia draugijos vadovas, žuvų gaišimo dėl deguonies trūkumo mažesniuose vandens telkiniuose neišvengta ir šiemet.
Gelbėti žuvis rajono medžiotojų ir žvejų draugija ne pirmus metus kviečia jos narius, savo iniciatyva kai kur prisideda ir patys žvejai mėgėjai. Kaip vieną iš pavyzdžių A. Pračkaila mini Siesikų seniūnijoje esantį Ilgajo ežerą: „Ten patys susiorganizavę žvejai stato orapūtes, aeratorius savo žemėse. Mūsų raginimas burtis šiuo tikslu aktualus žemės savininkams, nes dauguma vandens telkinių – urbanizuoti, yra privatūs namai, vasarnamiai, pirtys. Pirčių naudotojams galbūt patogu pastatyti orapūtes neužšalusiose eketėse, kuriose maudosi.“
Prie to, pašnekovo manymu, galėtų prisidėti tie, kuriems „rūpi, kad ežerai būtų žuvingi ir nebūtų ekologinės bėdos“.
O žinovai vis dažniau užsimena apie trumpėjantį poledinės žūklės sezoną Lietuvoje. Esą tokia žūklė mūsų šalyje ir toliau išlieka populiari, tačiau jos ateitis tampa vis mažiau prognozuojama. Taip teigia Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugija. Trumpėjantis žiemos sezonas, dažnos atlydžio bangos ir nestabili ledo danga būtent ir verčia šią ilgametę tradiciją prisitaikyti prie kintančių klimato sąlygų.
Žiemą iš po ledo dažniausiai gaudomi ešeriai – jie laikomi vienu patraukliausių poledinės žūklės laimikių. Taip pat populiarios kuojos, karšiai, džiaugiamasi lydekomis. Pajūrio regione išskirtiniu poledinės žūklės objektu išlieka stinta.
