Artėja Kovo 11-oji – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena, kai prisimenami tie, kas klojo dabartinės atkurtos mūsų valstybės pamatą.
Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo 1990 metais pasirašė 124 Aukščiausiosios Tarybos deputatai. Tarp jų – ir mūsų kraštiečiai ar asmenys, savo politine veikla susiję su Ukmerge. Ne visi yra gerai žinomi, kai kurių pavardės nepelnytai nugulė istorijos paraštėse.
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kęstutis Grinius – bene žinomiausias, daug metų Ukmergėje gyvenantis, mūsų rajono savivaldybės taryboje dirbęs politikas.
Viešai skelbiamoje biografijoje nurodoma, kad šiemet 70 metų jubiliejų švęsiantis politikas gimė Marijampolėje. Baigęs studijas tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute įgijo matematikos mokytojo profesiją. 1981–1990 m. dirbo Ukmergės rajono mokyklose bei kurį laiką vadovavo vėliau uždarytai Užugirio Antano Smetonos devynmetei mokyklai.
1988–1990 m. jis – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Ukmergės tarybos pirmininkas, Lietuvos Sąjūdžio Ukmergės tarybos pirmininko pavaduotojas.
1990 m vasario 24 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ukmergės rinkiminėje apygardoje Nr. 118.
1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo Savivaldybių reikalų komisijos, Biudžeto komisijos nariu, vadovavo Vyriausybinei komisijai dėl LKP turto paėmimo, buvo Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos savanoriu.
K. Grinius 1994 m. buvo vienas iš Tautos pažangos partijos steigėjų, vicepirmininkas, 2000–2003 m. – Ukmergės rajono savivaldybės tarybos narys. Vėliau kurį laiką dirbo UAB „Statybos ir remonto projektas“ direktorės pavaduotoju, nuo 2005 m. – Nacionalinės dujų, elektros ir šilumos vartotojų gynimo lygos steigėjas ir prezidentas.
***
Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Kazimieras Saja vyresnės kartos ukmergiškiams gerai prisimenamas nuo Sąjūdžio laikų. 1990 m. vasarį jis buvo išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Ukmergės rajone, Smėlių rinkiminėje apygardoje Nr. 119.
Dabar jau 93-ejų metų politikas gimė Pasvalio rajone. Po mokyklos studijavo Klaipėdos mokytojų institute, įgijo gamtos ir geografijos mokytojo, vėliau – lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo kvalifikaciją.
Nuo 1956 m. – Lietuvos rašytojų sąjungos narys, dramaturgas, prozininkas, įvairių premijų laureatas. 1988–1990 m. – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos narys.
1990–1992 m. buvo Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
1998 m. birželio 30 d. už nuopelnus Lietuvos valstybei apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.
***
Algimantas Sėjūnas – nedaugelio žinomas Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras – ukmergiškis.
Šiemet balandį 85-erių metų sukaktį švęsiantis politikas gimė Ukmergės rajone, Vidiškių miestelyje.
Baigęs Vidiškių vidurinę mokyklą Vilniaus universitete įgijo fiziko specialybę.
Iki Nepriklausomybės atkūrimo daug metų dirbo Šiaulių „Nuklono“ gamykloje inžinieriumi, laboratorijos, skyriaus, cecho viršininku.
1988–1990 m. buvo Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Šiaulių miesto tarybos nariu, vienu iš Sąjūdžio Šiaulių iniciatyvinės grupės kūrėjų.
1990 m. vasario 24 d. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Dainų rinkimų apygardoje Nr. 51 (Šiaulių mieste).
1990–1992 m. – Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Buvo Gamtos apsaugos komisijos nariu, komisijos pirmininko pavaduotoju.
Vėliau kelerius metus vadovavo laikraščiui „Aušros alėja“, ėjo Šiaulių miesto mero pavaduotojo pareigas. 1996–2000 m. – Seimo narys. Po to į politiką nebegrįžo – dirbo Šiaulių oro uoste, draudimo kompanijoje, dabar – pensininkas.
Yra paskelbęs straipsnių mikroelektronikos ir ekologijos klausimais, dviejų mokslinių išradimų mikroelektronikos srityje autorius.
***
Šiemet sueina šimtas metų, kai Kazliškių kaime, Ukmergės rajone, gimė ukmergiškis Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys. Jis mokėsi Ukmergės gimnazijoje, Kauno politechnikos institute (dabar – Kauno technologijos universitetas) įgijo inžinieriaus architekto kvalifikaciją.
1955 m. įstojo į TSKP ir pasiekė politinių aukštumų sovietinėje valdžios struktūroje. 1964–1967 m. jis ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto Mokslo ir kultūros skyriaus vedėjo pareigas. Beveik dešimt metų užėmė kultūros ministro postą. Nuo 1976-ųjų iki pat Sąjūdžio laikų ėjo Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pareigas.
1967–1990 m. buvo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatu. Papūtus laisvės vėjams, prisidėjo įteisinant Atgimimo idėjas: valstybinės lietuvių kalbos vartojimo nuostatas, susigrąžinant trispalvę, himną, priimant Lietuvos ekonominio savarankiškumo bei tautinių mažumų įstatymus, panaikinant Molotovo–Ribentropo pakto juridinę galią, pakeičiant LTSR konstitucijos 6 straipsnį apie TSKP vadovaujantį vaidmenį, taip įteisinant daugiapartiškumą.
1990 m. išrinktas į Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą Vievio rinkiminėje apygardoje Nr. 138 (Trakų rajone). 1990–1992 m. – Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo deputatas. 1990 m. kovo 11 d. balsavo už Lietuvos Respublikos Aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“.
1992 m. vėl kandidatavo į Seimą, bet nebuvo išrinktas, kelerius metus ėjo Energetikos ministerijos atstovo spaudai pareigas.
L. Šepetys buvo Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Nusipelnęs meno veikėjas, išleido nemažai knygų apie meną bei savo prisiminimus. Mirė 2017 m. gruodžio 8 d. Palaidotas sostinės Antakalnio kapinėse.
***
Visi šie Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai 2000 m. liepos 1 d. buvo apdovanoti Lietuvos Nepriklausomybės medaliais.
Jų biografijos spausdinamos Lietuvos Respublikos Seimo puslapyje.
Jame taip pat nurodoma, kad Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarais vadinami ne Aukščiausiosios Tarybos deputatai, o tik tie, kurie 1990 m. kovo 11-ąją vardinio balsavimo metu dėl Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ balsavo „už“ Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimą.
„Už“ balsavo 124 deputatai, susilaikė – 6, prieš nebalsavo nė vienas.
Balsavimo rezultatai buvo paskelbti vėlų 1990 m. kovo 11-osios vakarą – 22.44 val. Beje, trys Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatai: Stasys Kašauskas, Nikolajus Medvedevas ir Mindaugas Stakvilevičius balsuoti dėl Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ negalėjo, nes tuo metu jau buvo išvykę į Maskvą, kur 1990 m. kovo 11–14 dienomis vykdė svarbią valstybinę užduotį, kurią jiems buvo pavedęs Lietuvos Parlamentas.
Signataro vardas atsirado ne iš karto. Pirmą kartą teisės akte jis paminėtas Vyriausybės 1992 m. spalio 26 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputatų Kovo 11 d. Akto signatarų“. Juo vadovaujantis buvo nuspręsta sukurti ir pagaminti signataro ženklelį, pažymėjimo knygelę ir garbės raštą. Šie atminimo ženklai Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarams buvo įteikti 1993 m. kovo 11 d. Seimo iškilmingo posėdžio metu, o apdovanotieji pradėti vadinti 1990 m. Kovo 11-osios akto signatarais.
2003 m. spalio 16 d. įstatymiškai buvo apibrėžtas signatarų statusas, teisės ir pareigos, socialinės garantijos ir atminimo pagerbimas. Parengė Vilma Nemunaitienė
