Šis sekmadienis – paskutinis prieš Velykas, jis dar vadinamas Verbų sekmadieniu, Verbinėmis. Tai – Kristaus įžengimo į Jeruzalę prieš nukryžiavimą paminėjimas. Evangelijoje rašoma, kad iš didžios pagarbos žydų minios klojo jam po kojomis palmių šakas iš šaukė: „Garbė tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“
Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje. Visoje Europoje tikima, kad šią dieną pašventintų augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų.
Tradicija Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių Lietuvoje išliko iki mūsų dienų.
Verba pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Senoji verba iš praėjusių metų yra pagarbiai sudeginama. Jokiu būdu jos negalima bet kur išmesti.
Lietuvių kalba verbos pirmą kartą minimos 1573 m. liuteronų postilėje kaip pagonybės paprotys. Suvalkijoje seniau tikrąja verba buvo laikomas vien kadagys. Rytų Aukštaitijoje prie kadagio dar pridėdavo išsprogusio berželio ar žilvičio šakelę su „kačiukais“.
Pietryčių Lietuvoje buvo mėgstama ant medinio kotelio surišti įvairiaspalvių popierinių gėlių puokštę. Pačios puošniausios verbos seniau buvo paplitusios maždaug 50 kilometrų spinduliu aplink Vilnių – jos dabar plačiai žinomos Vilniaus verbų vardu. Tai – ant sauso medinio kotelio iš vienos pusės ar aplinkui tvirtai supinta spalvinga rykštė, įvairaus rašto, maždaug pusmetrio ilgio, įvairaus storio.
Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai, jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“.
Plakdami sakydavo: „Ne aš plaku, verba plaka, po savaitės bus Velykos.“
Lietuviai turėjo daug pašventintos verbos naudojimo papročių: užėjus audrai su perkūnija ją degindavo krosnyje ar bent pasmilkydavo, kad šventi dūmai nuvytų debesį. Sėdami javus, verbos sutrintų spyglių įmaišydavo į pirmosios sėtuvės grūdus. Verbos šakelę įkišdavo į dirvą, kad ledai neišguldytų ir neišmuštų pasėlių. Sukirsdavo šakele vaikams, kad jie greičiau augtų. Parūkydavo skaudamą dantį ar ausį, kad skausmas liautųsi. Aprūkydavo verbelės dūmais dedamus po višta perėti kiaušinius ir ją pačią. Dėdavo į kopinėjamų bičių avilį, kad bitės būtų sveikos. Verbele paliesdavo ar pasmilkydavo pavasarį pirmąkart į ganyklą išvaromus gyvulius, kad per vasarą sveiki išsiganytų. Įbedę abipus upelio po šakelę manė, kad upelio vanduo nuo to bus sveikesnis, švaresnis.
UŽ inf.
