Piliakalnis dažnai suprantamas kaip supiltas kalnas. Bet iš tiesų beveik visi Lietuvos piliakalniai – natūralios kalvos, susiformavusios paskutinio ledynmečio laikotarpiu, maždaug prieš 13–22 tūkst. metų. Žmonės tik pritaikė šiuos gamtos darinius savo reikmėms, statydami ant jų pilis. Tikrai ne milžinai supylė ir Ukmergės piliakalnį.
Minint Lietuvos piliakalnių metus, siekiant iš geologinės pusės įvertinti, kokios kilmės yra šie kultūros paveldo objektai, Lietuvos geologijos tarnyba atliko išsamų piliakalnių tyrimą. Jame matyti ir visų Ukmergės rajone esančių piliakalnių gamtinė kilmė.
Tarnybos Kietųjų naudingųjų iškasenų ir kartografavimo skyriaus vyriausioji geologė Asta Jusienė sako, kad iš viso buvo išanalizuota 913 piliakalnių, apimančių visą šalies teritoriją: 857 piliakalniai įtraukti į Kultūros vertybių registrą, dar 56 objektai – Lietuvos piliakalnių internetiniame atlase.
Tyrimas atliktas naudojant geologinio kartografavimo duomenis: vertintos piliakalnių vietų morfologinės ir genetinės ypatybės, nuogulų sudėtis, šlaitų struktūra ir aplinkinio reljefo pobūdis. Kai kuriuose piliakalniuose informacija gauta iš gręžinių ar atvirų pjūvių, kituose – iš kvartero geologinių ir geomorfologinių žemėlapių.
Tyrimo rezultatai parodė, kad didžioji dauguma piliakalnių įrengta ant gamtinės kilmės reljefo formų: moreninių, fliuvioglacialinių ar limnoglacialinių kalvų (susiformavusių iš ledyno ir jo tirpsmo vandenų sąnašų), upių slėnių šlaitų kyšulių, keimų ar ozų keterų – siaurų, pailgų smėlio ir žvyro kalvų. Šiose vietose žmonės išlygindavo aikšteles, supildavo pylimus ar iškasdavo griovius, bet pats reljefo pagrindas išlikdavo natūralus.
Vis dėlto yra ir supiltinių ar stipriai žmogaus pertvarkytų piliakalnių. Tokių atvejų nėra daug, bet jie aiškiai išskiriami geologinėje analizėje. Pavyzdžiui, Dubičių piliakalnis (Varėnos r.) priskirtas technogeninės kilmės kalvoms – motams (suformuotoms žmogaus). Kai kurie kiti, tokie kaip Skirsnemunės piliakalnis (Jurbarko r.), siejami su moto tipu, bet įrengti ant natūralaus reljefo pertvarkytų formų.
Geologinis požiūris leidžia tiksliau atskirti, kur gamta suformavo piliakalnių pagrindą, o kur žmogus reljefą kūrė ar iš esmės keitė. Tai papildo archeologų darbus ir leidžia pažvelgti į piliakalnius ne tik kaip į istorinius, bet ir kaip į geologinius Lietuvos kraštovaizdžio liudytojus.
Kaip informavo Lietuvos geologijos tarnybos komunikacijos vadovė Jurgita Jasiūnienė, mūsų miesto širdyje esantis Ukmergės piliakalnis priskiriamas prie vadinamųjų erozinių terasų kyšulių.
Tai – natūralios kilmės reljefo forma, susiformavusi dėl tekančio vandens ardomosios veiklos.
Reljefo formavimasis vyko etapais: paskutinio ledynmečio pabaigoje ledyno tirpsmo vanduo pradėjo formuoti Šventosios slėnį, o vėliau, jau holoceno laikotarpiu, Šventosios upė toliau slėnį gilino, ardė krantus ir formavo terasas. Taip ir atsirado tas kalvą primenantis kyšulys. Ukmergės rajone iš viso yra 20 piliakalnių. Visus juos suformavo gamta.
UŽ inf.
