Buvimas kartu, ryšys su gamta, gebėjimas pastebėti mažas smulkmenas… „Rodos, tai – paprasti dalykai, bet jie ir yra svarbiausi“, – sako mūsų kraštietė vaikų rašytoja Živilė Labutė, apie tai pasakojanti naujausioje savo knygoje „Senelio trobelė“.
Živilė gimė, augo ir mokėsi Ukmergėje. „Tai – mano gimtasis kraštas, kuris visada liks mano širdyje. Ukmergėje slypi daugybė širdį glostančių prisiminimų. Čia praleidau gražiausią gyvenimo etapą – vaikystę“, – sako ji.
„Mano artimieji – mama Inesa, brolis Karolis, močiutė Danutė, taip pat vyro šeima, krikšto dukra Gustė ir artimi draugai – gyvena Ukmergėje. Tad su šeima visuomet turime dėl ko sugrįžti. Po vidurinės mokyklos išvykau į Vilnių ir čia pasilikau. Dabar su šeima gyvename pačioje miesto širdyje – centre“, – pasakojo pašnekovė.
„Beje, mūsų šeimos verslas „Paliepės Forest Homes“ įsikūręs Ukmergės rajone, Radiškyje. Nuomojame miško namelius svečiams, turime ir sau namelį, tad mielai laisvalaikį leidžiame sodyboje. Sąsajų su Ukmerge ir jos kraštu – išties daug“, – šypsosi ji.
Kūrybą vadina neatsiejama savo gyvenimo dalimi: „Rašau apie realius gyvenimo įvykius, tačiau visada stengiuosi juos perteikti su šviesos ir vilties spindesiu. Didelę vietą mano kūryboje užima emocijų pažinimas ir emocinio intelekto ugdymas. Sukūriau nemažai edukacinių leidinių, paremtų mokymosi žaidžiant principu. Esu suskaičiavusi, kad vaikams išleidau šešiolika leidinių.“
Naujausias leidinys „Senelio trobelė“ skirtas 5–8 metų vaikams. Tai pasakojimas su integruotomis užduotimis, kurios ugdo pastabumą ir kūrybiškumą.
„Tai istorija apie mergaitę Ameliją, kuri vasaros atostogas leidžia pas savo senelį. Ten ji patiria daug paprastų, bet labai svarbių vaikystės džiaugsmų – nuo gamtos stebuklų stebėjimo iki kasdienio buvimo kartu. Knygoje atsiskleidžia vaiko ir gamtos ryšys, ypatingas kartų santykis bei vaikiškas smalsumas, susipinantis su senelio išmintimi“, – pasakojo Ž. Labutė.
Kūrinys, anot jos, gimė per porą metų: „Rašiau, perrašiau, dėliojau iš naujo, kol istorija pamažu įgavo dabartinę formą. Man buvo svarbu sukurti ne tik pasakojimą, bet ir patirtį vaikui, todėl į knygą įtraukiau užduočių, skatinančių pastabumą ir kūrybiškumą. Kai pajutau, kad jau gana tobulinimų, kūrinį nusiunčiau leidyklai, kuri mielai sutiko jį išleisti.“
Sako, jog knygoje yra autobiografinių detalių ir ši istorija jai labai asmeniška: „Pagrindinė veikėja Amelija turi realų prototipą – mano krikšto dukrą tuo pačiu vardu. O senelio personažą įkvėpė šviesaus atminimo mano tėtis Sigitas – šiltas, rūpestingas senelis, kurio ryšys su anūkais ir paprastas, nuoširdus bendravimas tapo svarbia šios istorijos dalimi.“
Be pasakojimo, knygoje yra integruotos užduotys, kurios įtraukia vaiką aktyviai dalyvauti – stebėti, kurti, mąstyti. „Man svarbu, kad knyga būtų ne tik skaitoma, bet ir patiriama“, – sako autorė.
Pati ji yra aštuonerių Urtės ir penkerių Huberto mama. „Kartu su vyru Martynu auginame smalsius, kūrybiškus vaikus. Ir nors Mykolo Romerio universitete įgijau magistro laipsnį ir esu baigusi pedagogines studijas Vilniaus universitete, gimus vaikams, padarius pertrauką profesiniame kelyje, pasikeitė mano vertybės ir prioritetai. Kūryba tiesiog savaime tapo svarbia gyvenimo dalimi“, – teigia rašytoja.
„Visą laisvalaikį leidžiame kartu – keliaujame tiek po Lietuvą, tiek į užsienio šalis. Norime vaikams rodyti pasaulį. Kartu su šeima kuriama poilsio oazė gamtoje ir knygų rašymas gražiai papildo viena kitą. Taip pat mėgstu bėgioti – tai mano būdas „pravėdinti“ mintis. Stengiuosi tai daryti kone kasdien. Praėjusiais metais Druskininkuose nubėgau savo pirmąjį maratoną“, – mintimis apie savo laisvalaikį dalijosi pašnekovė.
