Rita Adomonytė
Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros ir fondų valdymo skyriaus vyresnioji bibliotekininkė kraštotyrai
Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Kraštotyros galerijoje vyko Lietuvos audiosensorinės bibliotekos Ukmergės padalinio lankytojų susitikimas „Gyvos karo patirtys: Ukraina“.
Renginyje dalyvavo Ukmergėje gyvenančios ukrainiečių bendruomenės narės: Olena iš Rubižnės (Luhansko sritis), Oksana iš Bachmuto (Donecko sritis), Irina iš Kryvyj Riho (Dnipropetrovsko sritis) ir Anastasija iš Vasylyvkos (Zaporižios sritis).
Tai buvo gyvi ir ypač jautrūs karo siaubą patyrusių moterų pasakojimai apie pirmąsias karo dienas Ukrainoje, sunkų kelią į Lietuvą ir vienintelį troškimą – išgelbėti savo vaikus.
Olena iki karo gyveno Rubižnėje (Luhansko srityje). Ji turėjo puikią šeimą, keturis vaikus, namus ir mėgstamą darbą. Prasidėjus pirmiesiems apšaudymams dingo elektra, nebeliko ryšio. Taip šeima išgyveno tris savaites. Jokia evakuacija nebuvo vykdoma, todėl teko patiems trauktis į nežinią. Vadinamasis „žaliasis koridorius“ tebuvo apgaulė. Važiuodami jie matė sušaudytus automobilius su užrašais, kad juose vežami vaikai, pakelėse daug žuvusių žmonių. Jos šeima gavo pasiūlymą vykti į Norvegiją arba Lietuvą. Olena pasirinko Lietuvą, nes ji arčiau Ukrainos. Kurį laiką šeima gyveno Vilniaus rajone, Olena įsidarbino Širvintose. Kadangi Širvintose buvo sunku išsinuomoti būstą, šeima persikėlė ir apsigyveno Ukmergėje. Vaikai pradėjo lankyti Ukmergės mokyklas, darbą gavo ir vyras. Širvintose Olena dirba iki šiol. Ji ypač pabrėžė, kad dabar gyvena tik šia diena – praeitis liko Ukrainoje, ten liko ir visos nuotraukos. Nebėra namų, o apie ateitį negalvoja, nes nežinia, kur dar teks atsidurti.
Oksana į Ukmergę atvyko iš Bachmuto (Donecko sritis). Savo kraštą ji paliko 2022 metų balandžio 8 dieną. Kaip ir Olena, ji su keturiais vaikais leidosi į nežinią. Evakuojantis buvo žadama, kad tai laikina, kad po dviejų mėnesių karas baigsis ir jie galės grįžti į namus. Kelionė iki Lenkijos buvo ilga ir labai sunki. Lenkijoje juos pasitiko savanoriai, pamaitino, suteikė galimybę pailsėti. Prasidėjus karui, iki evakuacijos Oksanos šeima beveik nemiegojo – užsnūsdavo tik vaikai. Iš Lenkijos šeima buvo atvežta į Alytų, vėliau – į Ukmergę, kur ir pasiliko gyventi. Oksanos šeima prieš karą buvo neseniai įsirengusi namus, gyveno gražiai ir laimingai. Tačiau prasidėjus karui Bachmutas virto griuvėsiais. Neliko ir jų kruopščiai puoselėtų namų. Oksana, kaip ir daugelis kitų ukrainiečių svečioje šalyje, gyvena šia diena ir džiaugiasi kiekviena akimirka. Ji nuoširdžiai dėkoja Lietuvos žmonėms už suteiktą pagalbą. Atminty išlikęs pirmasis jos įspūdis Lietuvoje – mėlynas ramus dangus, debesys ir skraidantys paukščiai. Ukrainoje to jau seniai nebėra…
Irinai iš Kryvyj Riho (Dnipropetrovsko sritis) karas paliko ypač gilius sielos randus. Jai iki šiol labai skaudu, kad negalėjo atsisveikinti su močiute ir turėjo išplėšti sūnų iš gimtųjų namų, kuriuose jis buvo laimingas. Prasidėjus karui, dar būdama Ukrainoje, Irina nusprendė naują gyvenimą kurti Lietuvoje, kur dirbo jos tėtis. Nors daugelis atkalbinėjo nesitraukti, viską nugalėjo noras apsaugoti sūnų nuo karo baisumų. Į Lietuvą ji atvyko kartu su sūnumi ir broliu. Iš Lenkijos jie buvo atvežti tiesiai į Ukmergę. Irina prisipažino, kad jai buvo labai sunku priimti paramą, nes iki tol pati padėdavo kitiems. Tuomet prasidėjo sunkiausia kova – vidinis karas. Sūnui adaptacija svetimoje šalyje taip pat buvo nelengva: sunkiai pritapo mokykloje, nuolat prašė grįžti į Ukrainą. Tačiau laikui bėgant susirado naujų pomėgių ir draugų. Jis, kaip ir daugelis ukrainiečių vaikų, svajoja apie pasaulį be karo. Dirbdama Irina išmoko kalbėti lietuviškai. Bet fejerverkų garsų jai tebesunku klausytis. Jos brolis grįžo į Ukrainą, seneliai kviečia sugrįžti ir anūką. Tai Iriną labai skaudina, nes ji taip sunkiai išgelbėjo sūnų nuo karo siaubo.
Ukrainiečių bendruomenės Ukmergėje koordinatorė Anastasija iš Vasylyvkos (Zaporižios sritis) pasakojo, kad iki evakuacijos du mėnesius gyveno savo namo rūsyje. Pro jų miestą driekėsi vadinamasis „žaliasis koridorius“. Ji matė daugybę suniokotų automobilių – tiek vežusių humanitarinę pagalbą, tiek tų, kuriais žmonės bandė evakuotis. Aplink vyko baisūs nusikaltimai – vagystės, žudymai, prievartavimai. Humanitarinė pagalba jų miestą pasiekdavo, tačiau dažniausiai būdavo tik tai, kas likdavo nuo kitų. Gavusi ką nors pati, ji stengdavosi pasidalinti su kaimynais. Nors buvo sutarta, kad jų šeima bus evakuota po kelių savaičių, netikėtai daiktams susirinkti buvo skirta vos penkiolika minučių. Juos išvežė jaunas vyras sunkvežimiu „Kamaz“, kurio priekaboje susispaudę važiavo apie trisdešimt žmonių. Kad galėtų pravažiuoti postus, jie turėjo duoti kyšius. Kartu vežėsi ir savo šunis, todėl kelionė tapo dar sudėtingesnė. Į Lietuvą vyko todėl, kad čia gyveno jų giminaičiai.
Anastasija, kaip ir kitos susitikimo dalyvės, pasakojo, kad atvykusios į Lietuvą ilgą laiką negalėjo priprasti prie tylos, mėlyno dangaus ir galimybės matyti saulę. Vaikai dar ilgai naktimis verkdavo, šaukdavo, ypač išsigąsdavo garsų, panašių į šaudymą. Moterys labai dėkingos Ukmergės žmonėms, kurie jas šiltai priėmė ir iki šiol prireikus padeda.
Visas šias moteris paženklino karo žaizdos. Kiekviena jų – tarsi atskira sprogusios minos skeveldra, nešiojanti savus vidinius skaudulius. Jos gyvena šia diena, tačiau svajoja, kad jų vaikams ir anūkams niekada nebetektų patirti to siaubo, kurį teko išgyventi pačioms, o vaikų atmintyje išliktų tik šviesūs prisiminimai apie savo šalį.
Ukmergėje gyvenančių ukrainiečių patirtis – skaudi.
