Nusipelnęs Lietuvos miškininkas, buvęs ilgametis Ukmergės urėdas, Lietuvos miško savininkų asociacijos Ukmergės skyriaus pirmininkas Antanas Hofmanas švenčia garbingą jubiliejų: birželio 13 d., per Antanines, jam sukako 90 metų.
„Miške gimęs, miške augęs, iš miško iki šiol taip ir neišėjau“, – taip apie save pusiau rimtai, pusiau juokais yra kalbėjęs A. Hofmanas.
Ilgametė ir įvairiapusiška jo veikla įvertinta šalies mastu – jam suteiktas nusipelniusio šalies miškininko ir Lietuvos miško savininkų asociacijos (LMSA) Garbės nario vardas, 2015 m. M. K. Čiurlionio fondo įvertintas suteikiant Lietuvos šviesuolio titulą, ne kartą pareikštos įvairių valstybinių institucijų padėkos.
Ukmergiškiai A. Hofmaną prisimena ir kaip ilgametį Ukmergės miškų urėdą, šias pareigas ėjusį 1971–2002 metais. Urėdijos kolektyve jis dirbo beveik pusę amžiaus – 47-erius metus.
A. Hofmanas, gimė 1936 m. birželio 13 d. Burtkaimio kaime, Ukmergės rajone. 1954 m. baigė Vilniaus miškų technikumą, vėliau LŽŪA miškų ūkio fakultetą. Dirbo Tytuvėnų ir Ukmergės miškų ūkio inžinieriumi, vyr. miškininku. 1971 m. buvo paskirtas Ukmergės miško pramonės ūkio direktoriumi, 1978 m. – Ukmergės miškų ūkio gamybinio susivienijimo direktoriumi, 1988 m. – Ukmergės miško pramonės ūkio direktoriumi.
Nuo 1990 iki 2002 m. vadovavo Ukmergės miškų urėdijai. Vėliau aktyviai įsijungė į LMSA veiklą, išrinktas LMSA Ukmergės skyriaus pirmininku ir iki šiol autoritetingai atstovauja miško savininkų bendruomenei.
Nepriklausomybės metais atsiėmęs tėvams priklausančią miško valdą ir prie jos prijungęs žmonos Marijos paveldėtą dalį, tapo beveik 100 hektarų miško savininku. Tuomet pats susidūrė su daugeliu miško savininkų problemų. Nuo tada profesionalus miškininkas savo pavyzdžiu rodo, kaip dera tvarkytis privačiuose miškuose. Neatsisako pasidalinti turtinga patirtimi ir patarti aplinkinių valdų savininkams, padėti kaimynams.
A. Hofmano giminėje nuo seno buvo miškininkų. Tad atėjus metui rinktis specialybę jokių dvejonių šia tema net nebuvo kilę. Ir ne tik todėl, kad visa vaikystė ir jaunystė prabėgo tarp miškų įsikūrusioje sodyboje Burtkaimio, anksčiau vadinto Velnio mįsle, kaime. „Pasirodė, kad miško trauka jau buvo užprogramuota mano genuose“, – įsitikinęs vyras.
Hofmanų giminės miškininkų dinastija siekia net XVIII amžių. Ir už atsektą savo giminės genealogiją A. Hofmanas turėtų būti dėkingas miškui. Šaliai išsikovojus Nepriklausomybę, jis pradėjo tvarkytis sovietmečiu nacionalizuotos miško valdos susigrąžinimo dokumentus.
Reta Lietuvoje ir akivaizdžiai nelietuviška pavardė jau seniai žmogui nedavė ramybės ir kurstė norą atsekti savo šaknis. Pradėjęs paiešką senuosiuose archyvuose net pats nustebo, kai „prisikasė“ iki žinių apie prieš 300 metų Lietuvoje apsigyvenusį protėvį. Ernestą Hofmaną netoli Ukmergės gyvenę grafai Kosakovskiai iš Vokietijos, Saksonijos žemės, pasikvietė į savo dvarą tvarkyti… miškų ir medžioklės ūkio.
„Štai kodėl ir mano senelis, ir tėvas visą gyvenimą nuo miško neatitolo – abu darbavosi miškininkystės srityje“, – sako A. Hofmanas. Anot jo, per tuos tris šimtus metų giminės atstovai galėjo net tris kartas brandaus miško užauginti. Deja, nė vienas iš trijų A. Hofmano vaikų tėvo ir protėvių pėdomis nepasekė – miškininkais tapti nepanoro.
Nemažą dalį laisvalaikio Antanas jau pusę amžiaus skiria savo didžiajam pomėgiui – medžioklei, jos puoselėjimui, nacionalinių tradicijų kūrimui bei stiprinimui. Jubiliatas vadovavo medžiotojų klubui „Miškininkas“, turi sukaupęs didelę ir vertingą medžioklės trofėjų kolekciją, jo dresuoti medžiokliniai šunys yra pelnę aukščiausius apdovanojimus.
Šia žinia pasidalino Lietuvos miško ir žemės savininkų asociacija.
UŽ inf.
