Šešuoliuose įprasmintas pernai atrastas dokumentų lobis – pagal juos Vilniaus universiteto studentai parengė informacinį stendą ir ekskursinį maršrutą, o ekspedicijos rezultatus pristatė konferencijoje vietos bendruomenei. Darbas su tikru lobiu vadinamais dokumentais, atskleidžiantis Šešuolių miestelio istoriją, tęsiamas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Unikalūs dokumentai buvo rasti pernai balandį. Tvarkant medinės Šv. Juozapo bažnyčios elektros instaliaciją, Šešuolių parapijos klebonas kun. Vidas Bernardas Sajeta zakristijos priestato palėpėje pastebėjo šūsnis senų popierių.
Supratęs radinio svarbą, klebonas susisiekė su Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto prodekanais dr. Norbertu Černiausku ir doc. Salvijumi Kulevičiumi. Jiems nuvykus į vietą ir įkišus galvą pro mažą palėpės angą, tapo aišku, kad radinys rimtesnis, nei manyta. Buvo nuspręsta organizuoti akademinę studentų ekspediciją, jai finansavimą skyrė Kultūros paveldo departamentas.
Ekspedicijos komandą sudarė VU Istorijos fakulteto studentai Michailas Adomas Kofmanas, Elzė Navikaitė, Robertas Koroliovas, Vincentas Lekas, Greta Stankevičiūtė, taip pat fakulteto darbuotojas Vytas Navickas. Ekspedicijai vadovavo dr. N. Černiauskas. Ekspedicijos tikslas buvo ne tik iškelti dokumentus, bet ir išsiaiškinti, kaip jie ten atsirado, bei pristatyti šią istoriją vietos žmonėms.
Pirmasis ekspedicijos etapas prasidėjo nuo analizės. Komanda lankėsi Ukmergės kraštotyros muziejuje, Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje ir kitose miesto atminties vietose, susitiko su Ukmergės žydų bendruomenės pirmininku Artūru Taicu, o vėliau apsilankė Šešuoliuose ir jų apylinkėse. Ypatingas dėmesys skirtas Šv. Juozapo bažnyčiai ir jos istorijai.
Nukėlimo operacija
Dokumentų nukėlimo operacija prasidėjo antrąją ekspedicijos dieną. Zakristija tapo pagrindine operacijos baze. Atsargiai kopėčiomis užlipus ant spintos, apsiginklavus guminėmis pirštinėmis, respiratoriais ir ant galvų pritvirtintais šviestuvais, imtasi dokumentų nukėlimo iš palėpės. Prieš tai jie buvo fotografuojami savo radimo vietoje. Manyta, kad dokumentai gali būti sudėti tam tikra tvarka, todėl jie buvo nukeliami krūvomis, stengiantis išlaikyti pirminę struktūrą.
„Įėjome į mažutę, daiktais apkrautą zakristiją, kuri savo palėpėje, kaip buvo nujaučiama, tiek metų turėjo slėpti miestelio paslaptį. Liukas, nedidelė palėpės anga, buvo virš spintos, pakankamai gerai užmaskuotas. Užkopus į viršų pasitiko aklina tamsa ir dulkės – jų buvo tiek daug, kad be respiratoriaus buvo sunku kvėpuoti. Žibintuvėlių šviesoje pamatėme niekieno nejudintas knygų ir bylų šūsnis, o kitame kampe – kalnus vokų, apsnigtų dulkėmis ir spaliais“, – pirmąjį įspūdį palėpėje prisimena E. Navikaitė.
Pirmajame zakristijos aukšte dokumentai buvo apžiūrimi, nuo jų valomos dulkės, o tarp puslapių dedami popierinio rankšluosčio lapai drėgmei sugerti, kaip buvo mokyta Lietuvos centriniame valstybės archyve. Į kompiuterio lentelę buvo įrašomas dokumento pavadinimas ir kiekis. Ekspedicijos dalyviai iš palėpės nukėlė visus dokumentus, toliau jie buvo rūšiuojami. Dokumentus perėmė Lietuvos centrinis valstybės archyvas.
„Nesitikėjau, kad jau studijų metu galėsiu prisiliesti prie tokių senų dokumentų. Juos liečiant užklupo dvejopi jausmai – neapsakomai įdomu, bet ir baisu, nes kai kurių dokumentų būklė buvo itin prasta, lapai trupėjo vos prisilietus. Dar dabar sunku patikėti, kad radome tiek įvairių dokumentų, atspindinčių ne vieną Lietuvos istorijos skyrelį“, – pasakoja studentė G. Stankevičiūtė.
Dokumentuose – miestelio istorija
Vilniaus universitetas, primindamas dokumentų radimo istoriją, detaliau skelbia ir kokias paslaptis jie atskleidė.
Pasakojama, kad Istorijos fakulteto studentai į dienos šviesą iškėlė 83 Romos katalikų bažnyčios metrikų knygas, 182 tarpukario Šešuolių valsčiaus bylas ir 3 323 vokus su žmonių asmens dokumentų nuorašais. Radinys apima laikotarpį nuo XVIII a. vidurio iki 1944 m.
Aptiktas dokumentų lobis buvo suskirstytas į tris pagrindines kategorijas. Pirmąją sudarė bažnytinės metrikų knygos. Seniausios iš jų siekia XVIII a. vidurį ir mena dar Abiejų Tautų Respublikos laikus. Antroji grupė – tarpukario Šešuolių valsčiaus bylos, kuriose užfiksuoti įvairiausi miestelio gyvenimo aspektai: nuo finansinių ataskaitų iki susirašinėjimų tarp vietos ir apskrities institucijų. Vis dėlto gausiausia radinio dalis – asmens dokumentų nuorašai, sudėti į 3 323 vokus.
Ekspedicijos dalyvis M. A. Kofmanas pasakoja, kad Šešuolių valsčiaus bylose rasta ir skirtingų istorinių laikotarpių pėdsakų – pavyzdžiui, nacistinės Vokietijos valdžios instrukcijų, ribojusių Vasario 16-osios minėjimą ar vietos institucijų veiklą. Bažnytinės metrikų knygos svarbios ir šiandien: jos gali padėti Šešuolių ir apylinkių gyventojams papildyti giminės genealoginį medį. Lenkų, lotynų, rusų ir lietuvių kalbomis jose užfiksuotos gimimo, krikšto, santuokos ir mirties datos.
„Gausiausia rastų dokumentų grupė – asmens dokumentų vokai. Didžiąją jų dalį sudaro tarpukario Lietuvos pasai, tapatybės kortelės ir liudijimai šiems dokumentams įgyti. Dėmesį patraukia pilkos nuotraukos, pirštų atspaudai, veido ar kitokie aprašai, kurių šiandieniniuose pasuose aptikti nepavyktų. Šie ir kiti dokumentai liudija apie ne vieną istorinį laikotarpį, įvairius socialinius, valstybinius ar asmeninius procesus ir suteikia progą visa tai patyrinėti iš arčiau“, – pasakoja M. A. Kofmanas.
Kas ir kodėl paslėpė?
Ieškodami atsakymų, kodėl šis archyvas atsidūrė palėpėje, studentai bendravo su apylinkės gyventojais ir ėmė interviu. Nors konkrečios informacijos apie dingusius ar pasigestus dokumentus aptikti nepavyko, vietinių pasakojimuose vis kartojosi viena detalė: po Antrojo pasaulinio karo žmonių amžių kartais būdavo sunku atsekti.
Viena iš versijų – dokumentai palėpėje galėjo atsidurti dėl gaisro grėsmės ar kito pavojaus. Tačiau labiau tikėtina, kad visas valsčiaus archyvas kartu su metrikų knygomis į vieną vietą buvo perkeltas sąmoningai, parapijos žmones siekiant apsaugoti nuo galimų represijų, šaukimų ar kitų pokario grėsmių.
Šią versiją galėtų paremti ir pasakojimai apie parapijos kunigą Joną Mikučionį. Vietinių atmintyje jis išlikęs kaip ūmaus, staigaus būdo žmogus, dažnai imdavęsis netikėtų sumanymų. Pasakojama, kad jis bendravo su viršaičiu, o 1944 m. liepą staiga paliko parapiją. Spėliojama, kad jis galėjo būti vienas iš žmonių, prisidėjusių slepiant dokumentus.
„Spėčiau, kad kunigas su viršaičiu baiminosi artėjančių sovietų represijų, nuo jų stengėsi apsaugoti save ir apylinkių žmones, todėl skubiai sumanė paslėpti kuo daugiau dokumentų, susijusių su valsčiaus gyventojų asmens duomenimis ir valsčiaus veikla vokiečių okupacijos metais. Manau, kad slėpusieji dokumentus galvojo apie neilgą laikotarpį – niekas anuomet nesitikėjo ilgalaikės okupacijos, tad laikinai paslėpti dokumentai išgulėjo 80 metų“, – apie galimą dokumentų atsiradimą palėpėje svarsto ekspedicijos vadovas, istorikas dr. N. Černiauskas.
Šia žinia pasidalinęs Vilniaus universitetas skelbia, kad darbas su dokumentais tęsiamas Lietuvos centriniame valstybės archyve.
