Taujėnų seniūnijoje, Lėno kaime, gyvenanti Antanina Dirsienė rugpjūčio 8 d. paminėjo 100-o metų sukaktį. Moteris stebina aplinkinius savo optimizmu, stipria sveikata, unikalia atmintimi. Ji puikiai prisimena ir savo kraštietį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną, kurio gimtadienis minimas beveik tuo pat metu – rugpjūčio 10-ąją.
Antaninai Dirsienei sveikatos galėtų pavydėti gerokai jaunesni žmonės – gyvendama kaime ji dar paravi daržus, nusiraško ir užraugia agurkus, nors po akių operacijos beveik nebegali skaityti, domisi gyvenimu, klauso žinių ir dukros garsiai skaitomų laikraščių.
Ji labai pyksta, kad kai kurie žmonės šiandien drįsta dejuoti dėl sunkaus gyvenimo. „Turi tris mašinas, o dejuoja, kad sunku gyventi“, – sako pokario nepriteklius patyrusi moteris. Prisimena, kad tada nebuvo net žvakių, patys darydavo jas iš avių lajaus, kad apsišviestų namus. Nors badauti neteko, prisimena, kad gyvenimas tada buvo tikrai nelengvas.
Bijojo būti pavadinta tingine
Sukaktuvininkė Antanina sako, kad, kiek tik save prisimena, visada daug dirbdavo, o vaikystėje labiausiai bijojo, kad tik aplinkiniai nepavadintų tingine. Tai atrodė didžiausias pasmerkimas. Ir paskui visada vis kažką dirbo – negulėjo. Eina pamiške karvių pamelžti, dar ir miškan užsuka – grybų, uogų prisirenka.
Moteris gimė, augo, ištekėjo ir senatvės sulaukė tame pačiame Lėno kaime. Savo šeimoje buvo vyriausia, augo su dviem jaunesniais broliais. Kiek pamena, labai didelių vargų vaikystėje nepatyrė. Tėvelis mirė dar pakankamai jaunas, kai jai buvo 21-i, mama – sulaukusi žilos senatvės.
Antaninos sutuoktinis Kazimieras pasimirė prieš 20 metų, tada jam buvo 84-eri. Vyras buvo siuvėju. Kurį laiką dirbo dabartiniame Smetonos dvare tada veikusioje sanatorijoje, paskui – mokykloje darbų mokytoju. O prieš tai, dar „prie Smetonos“, – Ukmergėje veikusioje siuvykloje.
Pati Antanina dirbo Užugirio kolūkyje. Paskutinius 13 metų užėmė ūkvedės pareigas ir buvo atsakinga už visas kolūkio gėrybes: atsargines dalis, lentas, malkas, stiklus, tepalus, degalus… Rašymo buvo daug – vis priėmimai, išdavimai. Bet, sako, trūkumų nebuvo – turėjusi gerus bendradarbius, kurie padėdavo su darbu susitvarkyti.
Liūdna Antaninai, kad šiandien visi, su kuriais kadaise bendravo, dirbo, vaikštinėjo tais pačiais Lėno takais, jau numirę. Nebeliko ir bažnyčios choristų, su kuriais kadaise ant savo bažnyčios viškų giedodavo per mišias – visi išmirė, nė vieno be jos neliko. Antanina sako, kad, jei artimieji paveža, ir dabar dar sekmadieniais nukeliauja iki bažnyčios. Pačiai eiti jau būtų per toli. Ir ant viškų nebelipa giedoti…
Būdama 55-erių metų Antanina išėjo į pensiją – tokia buvo sovietmečiu tvarka. Taigi pensijoje moteris jau beveik pusę amžiaus. „Tada mano mama buvo labai silpna, reikėjo ją slaugyti, skubėjau kuo greičiau išeiti iš darbo, kad likčiau namie“, – prisimena moteris. Tačiau ir namuose darbų niekada netrūko, gyveno ūkiškai, laikė gyvulių.
Užaugino pora du vaikus – dukrą Vidą ir sūnų Egidijų. Šiandien abu jau garbaus amžiaus, gyvena Panevėžyje. Tiesa, dukra Vida paskutiniu metu daugiau laiko būna nebe savo namuose, o pas mamą Lėne. „Gaili mane vieną palikti“, – sako šimtametė. Džiaugiasi ji ir keturiais anūkais.
Išgelbėjo regėjimą
A. Dirsienė pasakojo, kad bene sunkiausia liga, kuria jai teko sirgti, – apendicitas. Tiesa, ne paprastas, o trūkęs. Po operacijos penkias dienas gulėjo ligoninės reanimacijoje. Tik kai pajuto, kad kažkas vilgo vandeniu lūpas, suprato, kad viskas jau praeity. Paskui daktarė pasakojo, kad operacija buvo labai sudėtinga.
Prisimena dar buvo kadaise labai smarkiai susitrenkusi – kelias savaites sunkiai pasikėlė. O nelabai seniai moteriai buvo atliktos abiejų akių operacijos. Labai dėkinga regėjimą išgelbėjusiems medikams. Sako, jei ne jie, nieko nebematytų. Kai grįžo po operacijos pasaulis kitaip atrodė ir televizorius geriau rodė.
Prisimena prezidentą
Antanina gyvena tame pačiame Lėno kaime, kuriame gimė ir augo pats garsiausias Ukmergės kraštietis – pirmasis šalies prezidentas Antanas Smetona. Kai jis prezidentavo, Antanina buvo dar vaikas, bet vis tiek gerai pamena, kaip vietiniai žmonės laukdavo atvykstančio į gimtinę prezidento. Prisimena, kartą buvo jo jubiliejus ar kita šventė, nes visas kaimas laukdamas puošėsi – prie kiekvienos sodybos buvo vienodi papuošimai – ežero nendrėmis papuoštos lazdos, kurių viduryje – trispalvė.
Šimtametė sako, kad jos senelio brolis buvo vedęs prezidento Antano Smetonos seserį. Smetona su jos seneliu draugavo, atvažiavęs užsukdavo, bendraudavo. Prisimena, kartą per šienapjūtę važiuoja šeima su vežimu šieno, o iš miško su lazdele išeina Smetona. Sustojo, visi kalba, prezidentas juokauja, kad šienas neišdžiūvęs, ir kiša ranką patikrinti. Jokių prezidento apsaugų nebuvo – bendraudavo jis atvirai su žmonėmis. Visada apsilankęs ateidavo į mišias“, – prisimena A. Dirsienė. Kiek pamena, prezidentienė nuolat dvare gyvendavo, o prezidentas dažniausiai būdavo su reikalais išvykęs.
Pasveikino rajono vadovai
Savo gražią sukaktį moteris atšventė artimųjų, giminių būryje čia pat Lėne – prezidento A. Smetonos gimtinėje. Šia proga sukaktuvininkę aplankė ir su įspūdingu jubiliejumi pasveikino Ukmergės rajono savivaldybės administracijos direktorė Inga Pračkailė, mero patarėja Goda Juzėnaitė, Socialinės paramos skyriaus vedėjo pavaduotoja Vaida Smetonienė ir Taujėnų seniūnė Rasa Miluvienė.
Viešnios jubiliatei linkėjo stiprios sveikatos, džiaugsmo, dėmesio ir šilumos. A. Dirsienei įteikta gėlių, Savivaldybės mero Dariaus Varno sveikinimas, vienkartinė 740 eurų išmoka ir simbolinės dovanos.
Paklausta, ar džiaugiasi tokiu gražiu savo jubiliejumi, Antanina juokauja: „Dabar sėdžiu, nieko nedirbu, pinigus moka, krapą nuo morkos dar atskiriu – ko gi daugiau bereikia.“ Sako net nepajutusi, kaip laikas praėjo – metai po metų, metai po metų… Ar 80, ar 90, ar 100 – mano, jokio didelio skirtumo jau nebėra.
Prisimena mokytojų pavardes
Sukaktuvininkės dukra Vida dar priduria, kad mamos atmintis tikrai unikali – šiandien dar prisimena savo mokytojų pavardes, giminių vaikų vardus. Priduria, kad mama yra labai darbšti ir kruopšti. Iš senų drabužių sukarpytų skiaučių ji dar ir šiandien neria takus. O dabar, po Žolinės, bus ir kito kruopštaus darbo – pins svogūnų kasas. Sako, kad mama anksčiau daug mezgė, siuvinėjo, šeimininkavo ne tik namie – ją kviesdavo kaimynai rengiant vestuves, kitas šventes ar laidotuves. Prie televizoriaus ir sulaukusi garbaus amžiaus sėdėti nemėgsta – mieliau kažką dirba. O iš maisto labiausiai mėgsta pieno produktus. Valgo kukliai ir saikingai, daugiausia paprastą, naminį maistą – varškėčius, blynus, virtinius, net dešrelių paprašo nupirkti labai retai.
Šimtametės dukra 76-erių metų Vida pasakojo į savo namus Panevėžyje nuvažiuojanti retai – tik su reikalais. Dabar gyvena kartu ir padeda mamai. Tikina, kad jos vienos palikti nenorinti – vienai mamai per sunku. Juk sunku ir nusirengti, ir nusiprausti, ir puodą nuo dujinės viryklės pakelti. Paskui Vidą į jos gimtus namus jau atsikraustė ir moters vyras…
Vida pasakojo, kad jos mama labai noriai dalinasi prisiminimais, tad sulaukia įvairių apie senus laikus prašančių papasakoti žmonių ar savo šaknimis besidominčių giminaičių.
Netolimame kaime gyvena kita ilgaamžė moteris, kuriai šį rudenį sueis 100 metų. Sako labai norėtų abi šimtametes sukviesti draugėn pakalbėti, juk tiek nedaug jos teturi bendraamžių.
