Aldona KALESNIKIENĖ
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės filialo pirmininkė
Latvijoje, Ikškilės mieste, vyko XXVII politiškai represuotųjų ir tremtinių sąskrydis, į kurį susirinko Latvijos, Lietuvos, Estijos bei Lenkijos tremtinių ir politinių kalinių organizacijų atstovai. Šis susitikimas tapo prasmingu Baltijos šalių žmonių, patyrusių okupacijų ir represijų skaudžią patirtį, bendrystės ir atminties simboliu.
Į Latviją vyko ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos (LPKTS) delegacija, kurią sudarė 11-os filialų, tarp jų ir Ukmergės, atstovai. Man, kaip Ukmergės tremtinių atstovei, buvo ypatinga galimybė kartu su kitais dalyvauti šiame prasmingame susitikime ir pajusti, kokia stipri yra mūsų visų istorinė bendrystė.
Į susitikimą atvykę Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos atstovai dar kartą įrodė, kad istorinė atmintis neturi sienų. Nors mūsų šalių istorijos turi savų skirtumų, okupacijų, represijų, tremties ir netekčių patirtys daugelį šeimų suvienijo panašiu skausmu.
Latvijos politiškai represuotųjų asmenų asociacijos pirmininko Talio Veismano rūpesčiu buvo surengta ir turininga pažintinė programa, leidusi geriau susipažinti su Latvijos miestais, istorija, kultūra bei šiandienos gyvenimu.
Duobelėje susitikome su miesto meru. Tai buvo gera proga pabendrauti, pasidalyti mintimis apie mūsų organizacijų veiklą, tremtinių atminties išsaugojimą ir bendradarbiavimo svarbą. Aplankėme ir tremtiniams skirtą memorialą „Sulaužyti likimai“. Ši vieta tapo viena jautriausių mūsų kelionės akimirkų.
Prie memorialo sustojome tylos minutei, pagerbėme nuo represijų nukentėjusius žmones. Lietuvos delegacijos vardu padėjome gėlių ir uždegėme atminimo žvakutes. Šis paprastas, bet prasmingas gestas tapo mūsų pagarbos ir bendros atminties ženklu. Lietuvos ir Latvijos tremtinių istorijos yra labai artimos. Tą pačią prievartos ir netekčių patirtį išgyveno mūsų tautų žmonės, todėl jų atminimas šiandien mus ne skiria, o jungia. „Sulaužyti likimai“ priminė, kad kiekvienas paminklas, kiekviena uždegta žvakutė ir padėta gėlė yra pažadas neleisti, kad šių žmonių istorijos būtų pamirštos.
Viešnagę papildė apsilankymas įspūdingoje Duobelės pilyje, kuri savo istorija ir išlikusiais mūrais priminė, kiek daug šimtmečių saugo Latvijos žemė.
Kelionėje susipažinome ir su Siguldos miestu – vienu iš gražiausių Latvijos kampelių. Jo gamta, istorija ir kultūrinis paveldas paliko gražių įspūdžių.
Ypatingai patiko ir apsilankymas Uogrės miesto muziejuje „Mes ar jie“. Čia pasakojama apie šiandien vykstantį karą Ukrainoje, jo žiaurumą ir žmonių patiriamus išgyvenimus. Muziejuje eksponuojami iš Ukrainos mūšio laukų atvežti daiktai, liudijantys apie karo kasdienybę ir jo paliktus pėdsakus.
Šis apsilankymas buvo ypač jautrus mums, tremtinių ir politinių kalinių istorijos saugotojams. Klausydamiesi pasakojimų apie Ukrainos žmonių likimus ir žiūrėdami į iš karo lauko atvežtus daiktus, dar kartą supratome, kokia trapi yra taika ir kokia brangi yra laisvė. Muziejaus įkūrėjų pasakojimai privertė dar kartą susimąstyti, kad istorija nėra vien tai, kas jau įvyko. Ji gali vykti ir šiandien, čia pat, mūsų kaimynystėje.
Būtent todėl tremtinių ir politinių kalinių patirties liudijimas šiandien tampa dar svarbesnis. Žmonės, patys išgyvenę okupaciją, tremtį ir prievartą, geriau nei kas kitas supranta Ukrainos žmonių skausmą ir jų kovą už laisvę. Mūsų pareiga – ne tik prisiminti savo tautos istoriją, bet ir būti jautriems šiandien vykstančioms tragedijoms.
Sąskrydyje skambėjo dainos, buvo bendraujama, dalijamasi prisiminimais, kalbamasi apie tremtinių organizacijų veiklą ir ateitį. Ne vienam Lietuvos delegacijos nariui šis susitikimas tapo proga užmegzti naujus ryšius su Latvijos, Estijos ir Lenkijos atstovais.
Namo parsivežėme ne tik gražių įspūdžių apie aplankytus miestus ir vietas, bet ir dar stipresnį suvokimą, kad esame didelės bendruomenės dalis. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Lenkijos tremtinių bendrystė – tai gyvas mūsų tautų istorinio atsparumo liudijimas.
Ši kelionė dar kartą parodė, kad mūsų atmintis gali tapti tiltu tarp tautų. Mus jungia ne tik skaudi praeitis, bet ir atsakomybė už ateitį – už tai, kad jaunoji karta žinotų, ką reiškia prarasti laisvę ir kodėl ją privalome saugoti.
Ikškilėje susitikome tam, kad prisimintume. Tačiau kartu ir tam, kad dar kartą sau primintume: nepamiršti, liudyti, būti kartu ir perduoti atmintį ateities kartoms.
Tai buvo prasminga Baltijos šalių tremtinių ir politinių represijų aukų bendrystės kelionė, kurioje susiliejo istorija, kultūra, žmonių likimai ir šiandienos aktualijos. O svarbiausia – tai buvo susitikimas žmonių, kuriuos jungia pagarba praeičiai, meilė savo Tėvynei ir branginama laisvė.
