„Fotografija – tai emocija, jausmas, savęs atspindys“

Autorius Vaidotė Šantarienė
Nuotr. Jaunoji fotografė Emilija Paunovaitė ir jos darytos nuotraukos.

Šešiolikmetės ukmergiškės Emilijos Paunovaitės vienas iš didžiausių pomėgių yra fotografija. Tai, sako mergina, ją išlaisvina ir leidžia pamatyti pasaulį kitų žmonių akimis. Moksleivės svajonėse – surengti savo fotografijų parodą. Jomis ir šią veiklą lydinčiomis emocijomis mielai sutiko pasidalyti ji pati.

Kuo jus sudomino fotografija?

Fotografuoju apie dvejus metus, tačiau rimčiau fotografija pradėjau užsiiminėti prieš gerą pusmetį. Ja susidomėjau būdama dar labai maža. Taip jau išeidavo, kad visuomet atkreipdavau dėmesį į smulkmenas, kurių, rodos, kiti nepastebėdavo. Iš to ir kilo noras pradėti fotografuoti, kad kiti galėtų pamatyti pasaulį mano akimis.

Mano šeimoje fotografija niekas daugiau neužsiima, tačiau mama pasakojo, kad vaikystėje ji taip pat ja domėjosi. Ilgą laiką šiam užsiėmimui tarnavo paprasčiausias telefonas, tačiau noras įsigyti fotoaparatą visuomet kažkur kirbėjo ir galiausiai išsipildė. Dabar fotografuoju su „Nikon Z50 II“.

Ką jums reiškia šis pomėgis?

Fotografija man reiškia labai daug. Man tai ne tik paveikslėlis ekrane – tai emocija, jausmas, savęs atspindys, leidžiantis pamatyti pasaulį kito akimis. Fotografuodama aš kalbu, išsakau tai, ką sunku išreikšti žodžiais, ir tai mane išlaisvina.

Kas patenka į jūsų kadrus?

Dažniausiai fotografuoju mane supančią aplinką – gamtą, žmones, gyvenimą. Tenka fotografuoti ir įvairius renginius: sporto turnyrus, religines šventes, asmenines fotosesijas. Galiu pasidžiaugti, kad mane supa labai palaikantys artimieji bei draugai, kurie visuomet sutinka įgyvendinti mano vizijas.

Tai, ką renkuosi fotografuoti, dažniausiai priklauso nuo emocijos arba metų laiko, orų. Pavyzdžiui, pavasarį smagu užfiksuoti prabundančią gamtą, žalumą, kurios, atrodo, po žiemos taip trūksta. Labai įdomu fotografuoti lyjant arba artėjant audrai, nes tokia tamsa suteikia kadrams labai savitą prieskonį. Žinoma, negalima pamiršti ir nuotraukų, darytų saulėtekio arba saulėlydžio metu, kurios visuomet perteikia šilumą, netgi meilę.

Emocijos čia taip pat sužaidžia savo vaidmenį. Ypač sporto turnyrų metu labai svarbu pagauti žaidėjų emocijas: susikaupimą, džiaugsmą, ryžtą, veržlumą ar laimę. Dažniausiai ir renkuosi tuos kadrus, kurie perteikia emocijas bei jausmus. Norisi, kad žiūrovas ne tik pamatytų, bet ir pajustų, kad nuotrauka kažką sužadintų jo viduje.

Kur galima pamatyti jūsų darbus?

Savo nuotraukas dažniausiai skelbiu socialiniuose tinkluose, tokiuose kaip „Instagram“ – @emilijapphoto. Jeigu pasitaiko progų, dalyvauju daugiausia mokykliniuose fotografijų konkursuose, o ateityje galbūt net pavyks surengti savo fotografijų parodą.

O žvelgiant dar toliau, būtų tikras svajonės išsipildymas, jeigu fotografija taptų ne tik hobiu, bet ir profesija. Norėčiau nukeliauti, pavyzdžiui, į Vietnamą ir užfiksuoti žmonių kasdienybę – jų kultūra mane labai žavi. Taip pat norėčiau fotografuoti laukinę gamtą, kaip tai daro „National Geographic“.

Ką dar veikiate?

Laisvalaikiu mėgstu rašyti poeziją, klausytis muzikos, piešti, žvejoti, sportuoti, leisti laiką gamtoje, taip pat domiuosi laukine gamta.

Kaip praleidote vasarą?

Ši vasara man buvo labai turininga. Teko fotografuoti nemažai įvairaus tipo renginių – nuo Sutvirtinimo sakramento iki ralio. Kadangi nesu profesionalė ir dar tik mokausi susidraugauti bei pažinti savo darbo įrankį – fotoaparatą – ir tiksliau pasirinkti savo fotografavimo stilių bei sritį, tokios patirtys man yra labai svarbios.

Vasarą taip pat skyriau laiko sau. Didelę vasaros dalį praleidau gamtoje, miškų bei laukų apsuptyje. Galiu teigti, kad tai puiki vieta savęs pažinimui, nes gamtoje kaip niekur kitur jautiesi savas.

Kokių turite planų?

Šiuo metu dar mokausi Antano Smetonos gimnazijoje, todėl rudeniui su fotografija susijusių veiklų, išskyrus laisvo pobūdžio fotografavimą, kol kas dar neturiu. Kadangi vienuoliktoje klasėje prasidės tarpiniai egzaminai, pagrindinį dėmesį, žinoma, skirsiu mokslams.

Tačiau tai tikrai nereiškia, kad fotografija bus palikta nuošalyje. Juk ji jau tapo neatsiejama mano gyvenimo dalimi.

Kalbino Vaidotė Šantarienė.

Dalintis

Naujienos iš interneto

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *