Vidiškiuose gyvenanti Veronika Sabūnienė lapkričio 4-ąją sulaukė gražaus ir garbaus – 100-o metų – jubiliejaus. Taigi jubiliejų moteris šventė beveik kartu su lapkričio 3-iąją šimtmetį paminėjusiu Prezidentu Valdu Adamkumi.
Apie savo mamą gražiu pasakojimu pasidalino dabar jau toli nuo Ukmergės – Klaipėdoje – gyvenantis jos sūnus 72-ejų metų Kostas Sabūnas.
Pasakojo, kad 1926 m. lapkričio 4-ąją Veronika gimė tuometiniame Siesikų valsčiuje, Bukonyse. Ji kilusi iš 8-ių vaikų šeimos – augo 4 seserys ir 4 broliai.
Tais laikais lengva nebuvo, tačiau darbštūs gausios šeimos tėvai daug dirbo, o visuose namų ir žemės darbuose sukdavosi ir jų atžalos. „Kaip mama yra ne kartą sakiusi, patys pirkdavo tik žibalą, druską ir cukrų, o visa kita savomis rankomis pasidarydavo – ir rūbus, ir buityje reikalingus reikmenis, įvairiausio maisto ilgam prisiruošdavo.
Toks tada buvo gyvenimas – visa šeima dirbdavo nuo aušros iki sutemos“, – sakė pašnekovas.
Kai Veronikai buvo 15 metų, vyko karas, ir nedaug trūko, kad būtų išvežta, todėl teko bėgti… „Mamos brolį vyriausią išvežė… Kitiems šeimos nariams kaimynas pranešė, kad bėgtų slėptis, ir visi išsibėgiojo vienmarškiniai kas kur… Mama taip pat yra pasakojusi, kad paskui tėvai pardavė arklį už maišą žirnių – tik jų ir turėjo maistui, buvo labai blogi laikai…“ – pasakojo šimtametės sūnus.
V. Sabūnienė Siesikuose baigė 4 klases. Dar pabaigė ir 5 bei 6 skyrius. Labai trūko mokytojų, todėl vėliau tenai vienus metus dar ir dirbo matematikos mokytoja. Tačiau tuo metu tarp mokinių buvo labai daug lenkų. Kadangi nemokėjo lenkų kalbos, jai buvo per sunku dirbti.
Mokytojų trūko ir kitur, tad Veronika sulaukė pasiūlymo mokytojauti ir dėstyti matematiką Vidiškiuose. Čia atvykusi 1949 metais, juose ir liko iki šiol. Sukūrė šeimą, užaugino vaikus.
Jos sūnūs Kostas ir Rimantas – dvynukai. Sutuoktinis Kazimieras kolūkyje dirbo elektriku, o pati visą laiką mokytojavo. „Tada moterys į pensiją išeidavo 55-erių metų. Tačiau ir išėjusi iš darbo Vidiškių mokykloje nuo jos gyvenimo neatitrūko – dar 10 metų dirbo mokyklos bendrabučio vedėja. Taigi mokykla visada buvo šalia mamos“, – sako sūnus Kostas.
Brolis Rimantas su šeima šiandieną gyvena Vilniuje, o pats ponas Kostas įsikūręs pajūryje – Klaipėdoje. Kadais gyveno Jonavoje, dirbo „Azoto“ įmonėje (dabar – „Achema“). Per didžiąją gamyklos avariją 1989 m. kaip tik buvo išvykęs: „Po jos mano žmonos, kuri yra gydytoja, sesuo Klaipėdoje, taip pat medikė, padėjo mums čia gauti butą. Jos dėka pavyko pasikeisti butais, perleidžiant savąjį, ir taip išvykome.“
Anot pašnekovo, turėdami galimybę jiedu su broliu atvyksta į Vidiškius aplankyti mylimos mamos, pasibūti gimtinėje. Atvažiuoja ir jų šeimų nariai. „Kai galime, aplankome, tačiau telefonu su mama šnekamės tikrai kiekvieną dieną ir mažiausiai – po pusvalandį. Nesame sulaužę šios tradicijos, tai – šventa pareiga“, – šypsosi jis.
Veronika turi 4 anūkus ir 7 proanūkius, visi – jau suaugę. Nors gyvena kitur, aplanko ir jie savo močiutę bei prosenelę. „Visus kartu paėmus, mūsų išeina didelis būrys – visi turbūt ir netilptume pas mamą vienu metu, – šypsosi K. Sabūnas. – O ir surinkti visus vienu metu būtų sudėtinga: visiems – savi darbai ir reikalai… Tad atvažiuoja atskirai – tada, kada kas gali.“
Savo vyrą Kazimierą V. Sabūnienė palaidojo 2000 metais – nuo tada gyvena viena. Net ir sulaukusi garbaus amžiaus ji turi širdžiai mėgstamos veiklos ir džiaugiasi gyvenimu.
Pasak sūnaus, ji tiesiog negali sėdėti be darbo. Tik dabar kurį laiką gal jau kiek silpniau jaučiasi, o dar iki 98-erių metų viską pati viena dirbdavo. Paskutinius dvejus metus jau nebeturi šiltnamio, daržų. Pati norėtų, bet vaikai nebeleidžia – prašo saugoti savo sveikatą ir tausoti save.
Jubiliatė ir dabar labai savarankiška: „Namuose pati viską susitvarko, valgyti pasigamina. Kaip ir anksčiau, mėgsta skaityti knygas, laikraščius, spręsti kryžiažodžius – sako, kad tada galva ir mintys atsipalaiduoja nuo visokių neigiamų dalykų.“
Sūnus tiki, kad mamos ilgaamžiškumo ir geros nuotaikos paslaptis labai paprasta – būti pozityviai ir turėti širdžiai mielos veiklos. „Pas mamą visą laiką būdavo taip: ji valgo absoliučiai viską, bet – saikingai. Visur turi būti saikas. Mėgsta ir mėsą, ir žuvį, valgo cepelinus. Per visą gyvenimą kokių nors negalavimų ypatingų jai nebuvo, yra tik patyrusi traumų dėl skubėjimo“, – sako pašnekovas.
Džiaugiasi, kad gimtajame Vidiškių miestelyje yra daug gerų ir nuoširdžių žmonių, su kuriais mama palaiko gražius bičiulystės ryšius. „Labai geri yra jos kaimynai, ypač – to daugiabučio, kuriame mama gyvena, – pasakoja ponas Kostas. – Viena geriausių jos bičiulių ir didžiausia pagalbininkė – Aldona Rupšienė: ką kur reikia – visada mamai padės. Kokius metus mama dėl sveikatos pati jau nebegali nueiti į parduotuvę, tai kaimynė Aldona aprūpina viskuo, kuo tik reikia.“
Ypatingo jubiliejaus proga mamą Veroniką sveikino ne tik patys artimiausieji – šeimos nariai, bet ir kaimynai bei kiti vidiškiečiai, su kuriais ji daug metų šitaip gražiai draugaujanti. Tarp jų – Vidiškių pagrindinės mokyklos direktorė Laimutė Strelčiūnienė.
Ukmergės rajono savivaldybė 100-o metų jubiliejaus proga, kaip ir visiems tokio amžiaus mūsų krašto jubiliatams, V. Sabūnienei skyrė 740 eurų dydžio vienkartinę išmoką.
Sulaukta sveikinimų ir iš Vidiškių seniūnijos. Anot seniūno Virgilijaus Štaro, V. Sabūnienė – viena iš keleto šios seniūnijos šimtamečių. Dar vienam jos gyventojui – šimtas dveji.
