Gedimino Nemunaičio nuotr. Romualdas Markauskas šią savaitę mini 90 metų jubiliejų.
Didžiausias gyvenimo skausmas R. Markauską ištiko prieš trejus metus – mirė žmona Ona, su kuria nugyveno visą amžių, užaugino du sūnus ir dukrą. Sutuoktinė, pasak jubiliato, turėjo auksines rankas – mezgė, siuvinėjo. Ir dabar jos siuvinėtais paveikslais papuošti namai...
Bendraamžių – vis mažyn
R. Markauskas sako, kad jo bendraamžių nelabai daug gyvų belikę. Kadais bendramoksliais buvę žymūs mūsų kraštiečiai: neseniai 90 metų jubiliejų minėjęs kalbininkas Zigmas Zinkevičius ir Anapilin jau iškeliavęs mokslų daktaras Jonas Balžekas.
Visi trys buvo gimę beveik tuo pat metu. Juos siejo tvirtas ryšys: teko mokytis paralelinėje klasėje Antano Smetonos gimnazijoje, drauge iš Nuotekų mindavo į Ukmergę dviračiais. Žiemą nuomojosi tą patį kambarį Ukmergėje. Pašnekovas pamena – gimnazijos laikais teko vieną kambarį nuomotis ir su dar vienu garsiu ukmergiškiu Alfonsu Svarinsku. Jis mokėsi metais aukštesnėje klasėje.
Tuo tarpu R. Markauskui nebuvo lemta baigti ne tik aukštų mokslų, bet ir gimnazijos. Mirė tėvas ir tuometis gimnazistas tapo ūkio galva. Sako, tėvelis ūkininkavęs netoli Nuotekų, valdęs keliolika hektarų žemės, buvęs gana pažangus, turėjęs kuliamąją, arpus ir kitas ūkyje reikalingas mašinas.
Tačiau pašnekovas visai nesigailintis, kad didelių mokslų baigti nepavyko – gyvenime sekėsi gerai jam ir taip. Pokario metais trūko raštingų žmonių, tad jaunuolis buvo pakviestas buhalteriauti kolūkyje. Vėliau baigė buhalterių kursus ir visą amžių iki pat pensijos pradirbo kolūkio, o vėliau – tarybinio ūkio buhalteriu.
Mėgsta pajuokauti
Žmonos R. Markauskas taip pat tolybėse neieškojo – vedė į Nuotekus iš Ukmergės atvykusią mokytoją Onutę. Vėliau, kai gimė vaikai, pas save gyventi pasikvietė ir žmonos mamą. Visiems vietos pakako savo statytame nedideliame name. „Labai gerai sutardavau su uošve. Pareidavau iš darbo, ji paprašydavo pasakoti, kaip sekėsi, atsisėsdavau ir pasakodavau. Kai vyresnis klausia, turi tuo džiaugtis“, – įsitikinęs vyras. Prisimena, žmona juokais net mesteldavo, esą geriau jam būtų ženytis su mama, ne su ja...
R. Markauskas sako ne tik su uošve, bet ir su visais žmonėm gerai sutardavęs. Gal todėl, kad visada mėgdavęs pajuokauti. Pareigos ūkyje jo buvo svarbios, bet, mano, ne tik dėl to daug bičiulių turėjo. Prisimena metus, kai net 12 kartų metuose vestuvėse teko dalyvauti...
Lydėjo sėkmė
Mintyse vartydamas savo gyvenimo knygos lapus, 90-metis jubiliatas pastebi, kad sunkiausiais, okupacijos pradžios metais, jį lydėjo sėkmė. Pavyko ir trėmimo, ir mobilizacijos išvengti. Nuo mobilizacijos išgelbėjo darbas girininkijoje ir įvairūs atsitiktinumai.
O dirbant ūkyje ar į partiją nebuvo viliojamas, juk užėmė neblogas pareigas? R. Markauskas tikina – apie tai jokios kalbos nebuvę. Kol Nuotekuose buvo kolūkis, finansiškai buvo sunku, paskui buvo įkurtas tarybinis ūkis. Pagal to meto tvarką algos darbininkams buvo gerokai pakeltos, o tarybinis ūkis suklestėjo. Ėjo pašnekovas darbovietėje ir profsąjungos sekretoriaus pareigas. Teko įvairius dalykus su valdžia derinti. Prisimena, kai mirė visų apylinkėje gerbiamas klebonas, žmonių paprašytas ėjo su kolūkio valdžia tartis, kad iš darbo atleistų dėl laidotuvių. Tiesa, tada atsakymas buvęs neigiamas...
Į pensiją – prieš 30 metų
Būdamas 60-ies – lygiai prieš tris dešimtmečius – R. Markauskas išėjo į pensiją, taigi visą Lietuvos nepriklausomybės laiką jam jokioje tarnyboje dirbti neteko. Tačiau įvairių darbų, sako, pakakdavę ir apie namus.
Po žmonos mirties, kai liko vienas, laisvalaikį vyras leidžia skaitydamas, žiūrėdamas televizorių. Gyvenant kaime nemažai ir kasdieninių rūpesčių: krosnį pasikurti, vandens prinešti, valgyt pasigaminti, namus apsitvarkyti.
Džiaugiasi, kad dažnai aplanko vaikai Narimantas, Audronė, Valentinas bei anūkai. Kartais pašneka telefonu su draugais. Tik kad vienas po kito jie vis traukiasi...
Euras nebaugina
R. Markauskas pergyveno ne vieną valiutą. Gerai prisimena „smetoninius“ litus. Sako, jog labai stiprus pinigas buvęs. Atsimena – kviesdavo į bulviakasį pagalbininkus, o už visos dienos darbą duodavo pavalgyti ir vieną litą. Tai esą būdavęs dosnus atlygis. Prisimena vaikystėje valgytus ledus, kurie kainavo 5 centus.
Kai Lietuva buvo okupuota sovietų, atsirado rubliai. Paskui trumpam užėjo vokiečiai ir įvedė markes, o tada – vėl rusai ir pusei amžiaus nusistovėjęs rublis. Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo įvesti laikini pinigai, kuriems prilipo „vagnorkių“ pavadinimas. Tada – litas.
Buvusiam buhalteriui vos daugiau nei prieš mėnesį įvestas euras didelės baimės nekėlė. Mano – visi greitai priprasim...
R. Markauskas prisipažįsta dažnai sulaukiantis pagyrimų dėl puikios išvaizdos. Aplinkiniams atrodo, kad jis nesensta, o jau 90 metų pagal išvaizdą tikrai niekas neduoda.
Vyras įsitikinęs, kad geriausias jo ilgo ir pilnaverčio gyvenimo variklis – humoras. Į viską visą amžių stengėsi žiūrėti su šypsena, o nuoskaudas nuleisti juokais.
Vilma NEMUNAITIENĖ