Vir­gi­ni­jos Va­luc­kie­nės nuotr. Pro­fe­so­riaus Zig­mo Zin­ke­vi­čiaus ju­bi­lie­jaus iš­kil­mė­se – ir uk­mer­giš­kiai.

...ste­bi­na aka­de­mi­nę ben­druo­me­nę ne­pa­pras­tu darbš­tu­mu, kas­dien dirb­da­mas po 10–12 va­lan­dų, leis­da­mas vis nau­jas kny­gas ir net ju­bi­lie­jaus iš­va­ka­rė­se įtei­kęs moks­li­nio žur­na­lo re­dak­ci­jai sa­vo nau­ją ra­ši­nį.

Šven­ti­nio va­ka­ro me­tu ju­bi­lia­tui skam­bė­jo ša­lies Pre­zi­den­tės Da­lios Gry­baus­kai­tės, Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Sei­mo ir Vy­riau­sy­bės va­do­vų, įvai­rių moks­lo, kul­tū­ros, po­li­ti­kos ins­ti­tu­ci­jų, vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų, dva­si­nin­ki­jos at­sto­vų lin­kė­ji­mai.

Pa­svei­kin­ti gar­bų­jį ju­bi­lia­tą at­vy­ko eu­ro­par­la­men­ta­ras pro­fe­so­rius Vy­tau­tas Land­sber­gis, bu­vęs Z. Zin­ke­vi­čiaus kla­sės drau­gas Uk­mer­gės An­ta­no Sme­to­nos gim­na­zi­jo­je pro­fe­so­rius Ro­mu­al­das Bal­tru­šis, Ger­vė­čių, Puns­ko ir ki­tų lie­tu­viš­kų sa­le­lių Bal­ta­ru­si­jo­je bei Len­ki­jo­je at­sto­vai, ku­rių in­te­re­sus aka­de­mi­kas Z. Zin­ke­vi­čius ypač uo­liai gy­nė dirb­da­mas Lie­tu­vos Res­pub­li­kos švie­ti­mo ir moks­lo mi­nist­ru.

Ju­bi­lie­jaus pro­ga aka­de­mi­ką svei­ki­no ir Uk­mer­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės at­sto­vai: vi­ce­me­ras Ro­lan­das Ja­nic­kas, ad­mi­nist­ra­ci­jos di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­jas Gied­rius Po­cius, Vla­do Šlai­to vie­šo­sios bib­lio­te­kos di­rek­to­rė Ra­sa Griš­ke­vi­čie­nė.

Ju­bi­lia­tui įteik­tas me­ro svei­ki­ni­mas, gė­lių puokš­tė ir sta­ti­nai­tė me­daus, su­rink­to gim­ti­nės pie­vo­se. Ly­duo­kių kai­mo ben­druo­me­nės pir­mi­nin­kė Auk­sė Pus­vaš­kie­nė per­da­vė Z. Zin­ke­vi­čiui gim­to­jo kraš­to žmo­nių lin­kė­ji­mus, juos pra­tę­sė vep­riš­kiai Ro­mas Pet­ras Šau­lys su žmo­na Gra­ži­na, bu­vęs il­ga­me­tis SODROS va­do­vas Vy­tau­tas Pup­šys.

Dė­ko­da­mas vi­siems su­si­rin­ku­siems, aka­de­mi­kas pri­si­pa­ži­no, jog per il­gą sa­vo gy­ve­ni­mą ma­tė daug šil­to ir šal­to, per­gy­ve­no daug val­džių, ta­čiau nė vie­nai ne­pa­tai­ka­vo, li­ko iš­ti­ki­mas sa­vo po­li­ti­nėms pa­žiū­roms, nors dėl to kai ku­rių, lin­ku­sių tas pa­žiū­ras kai­ta­lio­ti, bu­vo ir ne­mėgs­ta­mas.

Už tai, kad ga­lė­jo pa­ra­šy­ti tiek kny­gų, jis la­biau­siai dė­kin­gas sa­vo Re­gi­nu­tei – be ga­lo rū­pes­tin­gai, my­lin­čiai ir my­li­mai žmo­nai, ku­ri lei­do jam dirb­ti, „at­leis­da­ma“ nuo vi­sų bui­ti­nių rū­pes­čių, taip pat vai­kams ir vai­kai­čiams, ku­rie kas­dien juos ap­lan­ko, pra­skaid­rin­da­mi kas­die­ny­bę, su­teik­da­mi jė­gų nau­jiems dar­bams.

Bai­gian­tis ren­gi­niui, sa­lė­je nu­skam­bė­jo „Il­giau­sių me­tų!“.

UŽ inf.

2, 3, 4 – Jo­no Vaiš­kū­no nuotr.