As­me­ni­nio ar­chy­vo nuotr. Gied­rius Ju­zė­nas Bra­zi­li­jo­je įgy­ven­di­no sa­vo sva­jo­nę.

Bra­zi­li­jo­je Gied­rius da­ly­va­vo aš­tunt­fi­na­lio var­žy­bo­se tarp Pran­cū­zi­jos ir Ni­ge­ri­jos bei ket­virt­fi­na­lio, ku­rio­se žai­dė Ar­gen­ti­na su Bel­gi­ja. San Pau­lo sta­dio­ne žiū­rė­jo ir pus­fi­na­lį – ja­me rung­ty­nia­vo ar­gen­ti­nie­čiai ir olan­dai.

Bi­lie­tas į pus­fi­na­lį at­si­ė­jo 1000 do­le­rių. Jį įsi­gi­jo ne Lie­tu­vo­je, kaip ki­tus, o čem­pio­na­to me­tu. At­vi­rau­ja, jog į kai ku­rias var­žy­bas įpras­tų ir bi­lie­tų „iš ran­kų“ kai­nos sky­rė­si iki 20 kar­tų: „Te­ko gir­dė­ti, kad į tą pus­fi­na­lį ir 5000 do­le­rių kai­na­vo. Ta­čiau po­li­ci­ja aky­lai ste­bė­jo tuos, ku­rie ne­le­ga­liai ban­dė par­duo­ti. Ma­tėm, kai areš­ta­vo vie­ną vy­rą. Bet slap­tai par­duo­da­mus bi­lie­tus tik­rai įsi­gi­jo ne vie­nas.“

Gied­riui te­ko ma­ty­ti Bra­zi­li­jos fut­bo­li­nin­kų, kaip pats sa­ko, „gė­din­gą pra­lai­mė­ji­mą“ vo­kie­čiams Be­lo Ho­ri­zon­tės mies­te. No­rė­jo pa­pul­ti ir į fi­na­lą, vy­ku­sį Rio de Ža­nei­re. Ta­čiau dėl bi­lie­to la­biau pa­si­se­kė kar­tu at­vy­ku­siam drau­gui. Už bi­lie­tą jis su­mo­kė­jo 3000 do­le­rių. Tuo me­tu kai ku­riems ap­suk­ruo­liams fi­na­las kai­na­vo ir 13 tūks­tan­čių...

Gy­ve­no ma­ši­no­se

Įspū­džių, ap­si­sto­jus šia­me mies­te, ša­lia vie­no gar­siau­sių pa­sau­ly­je – Ko­pa­ka­ba­nos pa­plū­di­mio, ir taip už­te­ko. „Į fi­na­lą ar­gen­ti­nie­čių tiek daug pri­va­žia­vo, kad ne­til­po vieš­bu­čiuo­se, – pa­sa­ko­ja vy­ras. – Pro sa­vo kam­ba­rio lan­gus ma­tėm gat­vę, nu­sė­tą jų au­to­mo­bi­liais. Jie ten lei­do lai­ką, ma­tę da­ry­da­vo­si – tie­siog gy­ve­no ma­ši­no­se.“ Var­žy­bos ro­dy­tos di­džiu­liuo­se ek­ra­nuo­se pa­plū­di­miuo­se, o sir­ga­lių el­ge­sys su­ža­vė­jo: „Vi­si la­bai vie­nin­gi, kas va­ka­rą skam­bė­jo gra­žios, me­lo­din­gos ar­gen­ti­nie­čių fut­bo­lo skan­duo­tės.“

Čem­pio­na­to var­žy­bos vy­ko dvy­li­ko­je sta­dio­nų. „Vi­si, ku­riuo­se bu­vau, – di­din­gi, įspū­din­gi, la­bai tvar­kin­gi. Kai ku­riuo­se per var­žy­bas bū­da­vo apie 70 000 žiū­ro­vų. Vis­kas ge­rai or­ga­ni­zuo­ta, jo­kių spūs­čių. Ran­ki­nes tik­ri­no rent­ge­no apa­ra­tu, o aš tu­rė­jau to­kią dū­dą... Bet ne­įsi­ne­šiau – ne­lei­do, kad ne­bū­tų pa­ša­li­nių gar­sų“, – šyp­so­si Gied­rius.

Lie­tu­vą ži­no

Anot pa­šne­ko­vo, čem­pio­na­to me­tu mies­tų gat­vės bu­vo per­pil­dy­tos, vi­sur be­ga­lė žmo­nių, dau­gy­bė pa­rei­gū­nų. „At­mos­fe­ra iš­ties ypa­tin­ga, nes žmo­nės iš įvai­riau­sių pa­sau­lio kam­pe­lių, at­vy­kę žiū­rė­ti įspū­din­gos fut­bo­lo šven­tės, ir bu­vo nu­si­tei­kę šven­tiš­kai. Pa­tys bra­zi­lai drau­giš­ki, la­bai mėgs­ta eu­ro­pie­čius. Lie­tu­vą jie ži­no per krep­ši­nį – tai nu­ste­bi­no, nes nė vie­noj ki­toj eg­zo­tiš­kes­nėj ša­ly apie mus ne­gir­dė­ję“, – da­li­ja­si įspū­džiais.

Tie­sa, Gied­riaus tei­gi­mu, kal­ban­čių­jų an­gliš­kai Bra­zi­li­jo­je – ma­žu­ma: grei­čiau su­si­šne­kė­si por­tu­ga­liš­kai.

Sir­ga­liai ne­si­pe­šė

Vy­ras įsi­ti­ki­no ir „tra­di­ci­ne“ prieš­prie­ša tarp Bra­zi­li­jos ir Ar­gen­ti­nos sir­ga­lių. „Sėk­mės vie­ni ki­tiems tik­rai ne­lin­ki, – pa­ste­bė­jo jis. – Ypa­tin­gai įstri­go: pra­de­da skam­bė­ti ar­gen­ti­nie­čių skan­duo­tė, o kai vi­sas sta­dio­nas nu­ty­la – iš­kart prie­ši­nin­kai jiems at­gal skan­duo­ja...“

Šmaikš­čios ar ma­žiau drau­giš­kos dai­nos kė­lė šyp­se­ną ir pa­tiems sir­ga­liams, ir tu­ris­tams. Gied­rius sa­ko, jog ar­gen­ti­nie­čiams bu­vo ypač sma­gu „pa­si­kan­džio­ti“, Bra­zi­li­jai 7:1 pra­lai­mė­jus vo­kie­čiams.

„Ta­čiau ka­dan­gi daug ap­sau­gos, su­ka­rin­tos po­li­ci­jos, jo­kių muš­ty­nių ne­te­ko ma­ty­ti. Ir iki sta­dio­no rei­kė­da­vo ne vie­ną pa­tik­rą pra­ei­ti. Po šių var­žy­bų gal­vo­jau, kad ga­li bū­ti muš­ty­nės. O dar pats bu­vau su Bra­zi­li­jos marš­ki­nė­liais... Bet nu­va­žia­vus į Be­lo Ho­ri­zon­tės cen­trą, ka­vi­nė­se, ba­ruo­se bra­zi­lai ben­dra­vo su vo­kie­čiais, juos pa­tys svei­ki­no. Ne­ma­čiau ver­kian­čių, nu­si­vy­lu­sių bra­zi­lų“, – pa­sa­ko­ja vy­ras.

Va­di­na šven­te

Iš Uk­mer­gės ki­lęs, Vil­niu­je gy­ve­nan­tis 36 me­tų Gied­rius – di­de­lis fut­bo­lo ger­bė­jas, kar­tais ir pats žai­džian­tis sen­jo­rų ly­go­je.

Vy­ras džiau­gia­si Bra­zi­li­jo­je įgy­ven­di­nęs vie­ną sa­vo sva­jo­nių. O čem­pio­na­to fi­na­le pri­si­pa­žįs­ta no­rė­jęs ma­ty­ti Ar­gen­ti­ną ir Bra­zi­li­ją...

„Kai ma­tai tą spek­tak­lį gy­vai, jo­kių in­tri­gų, kaip kad ka­me­ros kar­to­ja, ana­li­zuo­ja... Aiš­ku, klai­dų pa­ma­tai, bet mes vis­kuo gro­žė­jo­mės“, – ly­gi­na jis.

Ap­si­lan­kė ir ša­lies sos­ti­nė­je Bra­zi­li­jo­je, ku­ri „pa­si­ro­džiu­si ny­ko­ka“: „Pats cen­tras – tik vals­ty­bi­nės įstai­gos, ne­la­bai yra ba­rų, ka­vi­nių. Žmo­nės po rung­ty­nių ei­da­vo į pre­ky­bos cen­trus ir ten val­gy­da­vo. Kai­nos sos­ti­nė­je ypa­tin­gai di­de­lės – ki­tuo­se mies­tuo­se per­pus ma­žes­nės.“

Žie­ma – karš­ta

Nors Bra­zi­li­ja pri­pa­žin­ta kaip ša­lis, kur di­džiau­sia so­cia­li­nė ne­ly­gy­bė tarp varg­šų ir pa­si­tu­rin­čių­jų, did­mies­čiuo­se to­kių kon­tras­tų lie­tu­vis ne­pa­ste­bė­jo: „Ten, kur mes bu­vom, žmo­nės pa­kan­ka­mai ge­rai gy­ve­na, pra­gy­ve­ni­mo ly­gis aukš­tas. Vi­sur tvar­kin­ga, šva­ru, daug be­si­tvar­kan­čio per­so­na­lo – gal dėl to, kad yra vi­so­kio plau­ko tu­ris­tų.“

Ša­ly­je, kur lai­ko skir­tu­mas su Lie­tu­va – 6 va­lan­dos, Gied­rius sa­ko pa­te­kęs į bra­zi­liš­ką žie­mą. Ali­nan­čios kait­ros „ne­ap­ti­ko“, o va­ka­rais bū­da­vo 18–20 laips­nių ši­lu­mos. Tiek pas juos – jau vi­dur­žie­mis.

Ke­lio­nių ne­ga­na

Ke­lio­nės – vie­nas di­džiau­sių vy­ro po­mė­gių. Be dau­gy­bės ki­tų ša­lių ap­lan­kė Mek­si­ką, Ku­bą, Ve­ne­su­e­lą, Gva­te­ma­lą, Etio­pi­ją, Hon­kon­gą, Fi­li­pi­nus... Mėgs­ta pa­žin­ti to­li­mų kraš­tų kul­tū­rą, val­gius.

Aist­rin­ga ke­liau­to­ja – ir Gied­riaus žmo­na Kris­ti­na.

Sve­tur lie­tu­vis ver­žia­si ir iš­ban­dy­ti eks­tre­ma­lią van­dens spor­to ša­ką – jė­gos ait­va­rus. „Ieš­kom ša­lių, kur vė­jas di­de­lis. Bu­vom Zan­zi­ba­re, Viet­na­me, Bar­ba­do­se, ke­ti­nam vyk­ti į Pa­na­mą“, – pa­si­da­li­jo pla­nais.

Autorė: Vai­do­tė ŠANTARIENĖ