Gedimino Nemunaičio nuotr. Per­ga­lės die­nos mi­nė­ji­mas Pa­ši­lės ka­rių ka­pi­nė­se.

Uk­mer­gės ka­ro ve­te­ra­nus vie­ni­jan­čio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je šie­met te­li­kę 37 garbaus amžiaus na­riai. Lai­kas to­li­na ka­ro ai­dus, o ana­pilin kas­met pa­ly­di­mi jį ma­čiu­sie­ji. Ben­dra­žy­gių lai­do­tu­vė­se ka­ro ve­te­ra­nai per šiuos me­tus rin­ko­si še­šis kar­tus.

Ta­čiau 87 me­tų or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vas Gri­go­ri­jus Re­kob­rac­kis ti­ki, kad jų or­ga­ni­za­ci­jos lai­kas ne­iš­nai­kins. Jau ne vie­ne­rius me­tus į ją kvie­čia­mi įsto­ti ka­riš­kiai, tai­kos me­tais, so­viet­me­čiu tar­na­vę Uk­mer­gė­je dis­lo­kuo­to­je ra­ke­ti­nė­je ba­zė­je. Ti­ki­ma­si, kad vy­rai šį pa­siū­ly­mą pri­ims.

Po Ge­gu­žės 9-osios mi­nė­ji­mo Se­na­mies­čio pa­grin­di­nė­je mo­kyk­lo­je ve­te­ra­nai, jų ar­ti­mie­ji, į iš­kil­mes at­vy­kę sve­čiai iš Ru­si­jos Fe­de­ra­ci­jos am­ba­sa­dos bei ra­jo­no so­cial­de­mok­ra­tai rin­ko­si Pa­ši­lės ka­rių ka­pi­nė­se. Čia vai­ni­kais, gė­lė­mis ir mar­šais pa­ger­bė žu­vu­sius drau­gus.

Pri­ta­riant bu­vu­siems ka­riams Vla­di­mi­ras Olei­ni­ko­vas už­trau­kė per­ga­lės him­nu ta­pu­sią dai­ną „Per­ga­lės die­na“.

Žu­vu­sių ben­dra­žy­gių pa­ger­bi­mas šio­se ka­rių ka­pi­nė­se – kas­me­ti­nė ve­te­ra­nų tra­di­ci­ja. Pa­ši­lės bro­liš­ko­se ka­rių ka­pi­nė­se il­si­si per 1600 ka­rių. Tarp žu­vu­sių­jų – įvai­rių tau­ty­bių žmo­nės, gal­vas pa­gul­dę per Ant­rą­jį pa­sau­li­nį ka­rą. Ta­čiau yra ir vy­rų, žu­vu­sių Af­ga­nis­ta­ne ar per ne­lai­min­gus at­si­ti­ki­mus tai­kos me­tais so­vie­tų ka­riuo­me­nė­je.

Di­džio­ji dau­gu­ma ka­pi­nė­se at­gu­lu­sių­jų tar­na­vo 262-oje šau­lių di­vi­zi­jo­je. Uk­mer­gę šios di­vi­zi­jos ka­riai iš vo­kie­čių pe­rė­mė 1944 me­tų lie­pos 25-ąją.  

Uk­mer­gės ka­ro ve­te­ra­nams va­do­vau­jan­tis G. Re­kob­rackis – ka­zach­sta­nie­tis. Į ka­rą jis bu­vo pa­šauk­tas 1943 me­tais, dar ne­tu­rė­da­mas nė aš­tuo­nio­li­kos. Tuo­met mo­kė­si Orien­bur­go ka­ri­nin­kų mo­kyk­lo­je.

Vy­ras ka­ria­vo fron­te, for­sa­vo vie­ną di­džiau­sių Ru­si­jos upių Dniep­rą, bu­vo ke­lis kar­tus su­žeis­tas. Vie­ną kar­tą – sun­kiai.

Vė­liau li­ki­mas jį at­ve­dė į Ukmergę. Čia ve­dė, su da­bar jau mi­ru­sia žmo­na už­au­gi­no du sū­nus ir duk­rą.

Sun­kiai su­ža­lo­ta ran­ka vy­rui ka­rą pri­me­na ir šian­dien.

Autorė: Vil­ma NEMUNAITIENĖ