Mykolas Vasiliauskas dirba su metalu. Nors pats kuklinasi – savęs nei kalviu, nei menininku nelaiko, jau nemažai kalviškų jo darbų puošia Ukmergės miestą. Su autoriumi kalbamės, kaip jis atrado metalą, išmoko kalvytės ir kaip gimsta kūriniai.
Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ
Iš kur jūs esate kilęs?
Esu grynas ukmergiškis, gimęs ir augęs Ukmergėje. 2010 metais baigiau šeštą vidurinę mokyklą, kuri vėliau tapo „Šilo“ progimnazija.
Kokius mokslu baigėte?
Iš pradžių – jokių. Po mokyklos baigimo niekur nestojau, vienus metus dirbau įmonėje „UKMNET“. Paskui vykau į užsienį, bet ten ilgai neužsibuvau, vos kelis mėnesius. Tada vėl čia grįžau.
Dailės mokyklos lankyti irgi neteko, mokykloje dailė nelabai ir patiko.
Gal giminėje buvo menininkų?
Ne.
Tai kaip atsirado metalas, kalvystė?
Grįžęs iš užsienio ieškojausi darbo. Draugas pasakė, kad kalvis ieško darbininko, pameistrio. Tai buvo Andrius Janulis. Nuėjau pas jį ir likau. Andrius Janulis yra mano mokytojas. Visko išmokau iš jo. Visko, aišku, neišmoksi. Kaskart iškyla kažkokių naujų dalykų. Bet ką išmokau, viską gavau iš jo. Dirbau su Andriumi gana ilgai, kokius penkerius ar šešerius metus.
Kodėl pasukote skirtingais keliais? Norėjote įkurti savo verslą?
Ne, apie savo verslą negalvojau. Iš pradžių vienus metus dirbau vienoje metalo apdirbimo įmonėje, tik vėliau pradėjau savo veiklą. Mes ir dabar su Andriumi bendraujame.
O kiek laiko dirbate savarankiškai?
Jau irgi netrumpai. Prieš ketverius metus įkūriau mažąją bendriją „Vilkomyra“, o jau iki tol keletą metų dirbau. Prieš įkurdamas mažąją bendriją, baigiau mokslus Ukmergės technologijų ir verslo mokykloje – metalo suvirintojo ir apdirbimo dujomis bei elektra programą. Įgijau metalo suvirintojo specialybę. Mokslai truko tik kelis mėnesius, bet buvo naudingi ir sėkmingai pabaigti.
Tad kuo užsiimate dabar?
Darau viską, kas susiję su metalu, kam ko reikia. Kam reikia tvoros, bus tvora, kam stulpo, bus stulpas. Savęs kalviu ar menininku nelaikau. Andrius yra kalvis, menininkas. O aš daugiau užsiimu metalo apdirbimu.
Bet yra ir meniškų, kalviškų darbų?
Yra vienas kitas.
Ar tai – jūsų kūrybinės idėjos, ar taip pat – daugiau užsakymai?
Paprastai jie atsiranda kam nors pasiūlius, bet, kaip įgyvendinti idėją, vis tiek tenka sugalvoti pačiam.
Dėl balandžio užklausė Julius Zareckas. Teiravosi, ar nepagaminčiau balandžio jo formuojamam balandžių skvereliui prie laiptų, iš Vytauto gatvės vedančių link Vilkmergėlės upelio ir piliakalnio. Kaip tik sutapo, kad tais metais Ukmergei sukako 690 metų, buvo paskelbta rokenrolo tema, todėl nutariau daryti rokerišką. Tas mano balandis Juliui skverelyje netiko, todėl jo nepaėmė. Galvojau jį atiduoti Kasparui Ramonui, klubo „Rockmergė“ vadovui, bet draugas pasiūlė padovanoti Ukmergei. Internete darė apklausą, kur tas balandis galėtų stovėti, buvo daug diskusijų, vieniems patiko, kitiems nepatiko. Tada jį pastatėme miesto centre, skverelyje prieš buvusį teismą. O galiausiai jis buvo perduotas gastro pub „Aš būsiu čia“, kur labiausiai ir tinka.
Poeto Vlado Šlaito suolelis buvo bibliotekos užsakymas. Man pasakė idėją, jog tai turėtų būti suolelis, ant kurio tarsi ką tik sėdėjo pats poetas, atsistojo, paliko knygą, akinius ir nuėjo. Sugalvojau kažką, tiko, tada padariau.
Gitara Jonui Takarevičiui-Lietui atsirado draugiško susitarimo pagrindu. Renginio, skirto Jonui Takarevičiui-Lietui paminėti, idėjos autoriai turėjo savo pavyzdį ir paklausė, ar galėčiau pagaminti.
O kaip grybukai pradėjo dygti Ukmergėje?
Tai – idėja be jokių pinigų. Mieste jų yra trijose vietose. Visos jos centre, senamiestyje.
Geležų kiemelyje irgi pridėta jūsų ranka?
Taip, geležys (visokie raktai, mėsmalės ir kita) jau buvo surinkti, reikėjo sugalvoti, kaip tas detales pritvirtinti vienoje ar kitoje vietoje.
Dar yra instaliacijos. Trys kūriniai, skirti išėjusių ukmergiškių poetų Vlado Šlaito, Ginto Gavenavičiaus, Alfo Pakėno atminimui ir jų kūrybos įprasminimui.
Čia vėl buvo užsakymas. Pasiūlė gaminti organizacija „Nekarūnuotas“, konkrečiai Valdas Korizna. Šaldytuvo durys, ant kurių iš raidžių sudėliota Ginto Gavenavičiaus eilutė, buvo Valdo idėja, o vėliau daugiausia bendravome su Jonu Jovaišiu – bibliotekos darbuotoju. Su juo kalbantis ir bedirbant išsigrynino kitos dvi idėjos. Jonas pasiūlė instaliacijos idėją Vladui Šlaitui. Joje kartojasi akinių motyvas. O akis, kurios viduje iššviesta Alfo Pakėno eilėraščio eilutė, – visiškai mano mintis. Poetus, kurie verti įamžinimo, ir jų eilėraščių eilutes atrinko biblioteka. Jonas organizavo vietos literatų susitikimus, kurių metu ir buvo pasiūlyta, ką įamžinti.
Tai bus keliaujančios instaliacijos. Jas biblioteka planuoja eksponuoti savo skyriuose.
Kiek ilgai trunka pagaminti menišką daiktą?
Trukmė priklauso nuo darbo – jei suoliukas, gamini ilgiau, jeigu mažesnis daiktas, trumpiau. Darbas darbui nelygu.
Nors sakote, kad savęs kalviu nelaikote, vis tik metalas „prilipo“?
Taip, „prilipo“. Man lengva dirbti su juo. Net nežinau dėl ko.
Kur jūsų dirbtuvė?
Namuose. Du žingsniai ir darbe.
Su šeima gyvename nuosavame name, kurį nuo pamatų stačiau pats savo rankomis. Tai buvo senelių ir tėvų sklypas. Namą pastatėme per dvejus metus, o įrenginėjame jau aštuntus. Kol kas įrengtas tik pirmas aukštas, o antras dar laukia.
Savo namų aplinką organizuojate taip pat meniškai, savotiškai. Iš tolo pasitinka plaktukas, rodantis, kad čia gyvena kalvis, prie įėjimo į kiemą – senas telefonas, įmontuotas į kriauklę. Kur tik pažiūrėsi – vis koks nors dirbinys, kas nors įdomaus, netikėto.
Tai todėl, kad aš labai nemėgstu pirkti jokių daiktų. Kam pirkti, jeigu pats galiu pasidaryti, kaip šviestuvą lauko pavėsinėje ar bet ką kitą.
Plaktuką pagaminau pramogai – vienam amerikietiškam žaidimui. Po to jis mėtėsi, kol pradėjo trukdyti pjauti žolę. Tada įkirtau į kaladę ir pastačiau ant kampo. Dabar čia kiekvienas gali prieiti, įkalti savo gyvenimo vinį, jei nori.
Seną telefoną atvežė tėvas, numetė, tai reikėjo kažkur padėti.
Kokių įrankių reikia metalo darbams?
Plaktuko, priekalo. Vėlgi priklauso, ką darai. Norint pjauti, reikia diskinio pjūklo, o norint sujungti, suvirinimo aparato. Kartais gali prireikti šlifuoklio. Kalviškas spaustuvas reikalingas, štampas ir kiti daiktai. Turiu pats susikonstravęs valcą – prietaisą, skirtą metalo faktūrai išgauti.
O ugnies nereikia?
Šiais laikais nebereikia anglinės ugnies, yra dujiniai žaizdrai. Anglis teršia aplinką ir kenkia sveikatai. Padirbęs per dieną prie anglinio žaizdro vakare grįžti juodas, kaip iš kokio urvo išlindęs. Nors atrodo, pats nieko nekalei, tik laikei.
Su kokiais metalais jūs dirbate?
Gaminu iš juodųjų metalų, nerūdijančių ir rūdijančių, daugiausia iš juodojo plieno, taip pat kartais ir iš spalvotųjų, tokių kaip žalvaris, varis. Su spalvotaisiais metalais reikia mokėti dirbti. Iš šalies žiūrint, gal atrodo paprasta, bet tai – visai kita metodika. Todėl tegul dirba su jais tas, kas tuo užsiima. Kam man lįsti, kur ne mano.
Ar derinate metalą su kitomis medžiagomis?
Jei reikia, taip. Tas pats Vlado Šlaito suolelis prie bibliotekos gamintas jungiant metalą ir medį. Lentos –ąžuolinės, o rėmas – juodojo plieno, nucinkuoto, kad nerūdytų ir netektų kasmet jo šveisti ir dažyti, kaip mūsų tilto per upę.
Rokeriškas balandis patupdytas ant akmens. Jis sukonstruotas iš įvairių metalo laužo atliekų. Gitarai panaudojau dantračius, grandines. Jo sparnai – variniai, kad natūralioje aplinkoje žaliuotų.
Grybai – iš to paties juodojo metalo, specialiai surūdinti ir palikti, kad gamta ėstų – tada atsiranda įdomios spalvos.
Nemažai savo darbų, tiek pagal užsakymus, tiek daromų namams, gaminu panaudodamas kitur nebereikalingus, užsilikusius daiktus. Tarkim, langai pavėsinėje gali būti iš senų skalbimo mašinos durelių su stiklu, dviračio grandinės puikiai tinka kaip paukščio sparnų raštai, o prieš daugybę metų senelių namuose kabėjusių lempų rėmeliai juos padailinus virsta naujais kiemo žibintais. Pridėjus truputį fantazijos galima puoselėti daiktų tvarumą.
Kas jūsų autoritetai arba kas jums pačiam patinka?
Tokių, kaip autoritetų, gal ir neturiu. Mano paties akį patraukia keisti dalykai, kokių nebūna kasdienybėje.
Kokie jūsų pomėgiai?
Patinka su magnetu ieškoti metalo radinių vandens telkiniuose. Čia jau – aistra. Tam naudojamas galingas magnetas. Principas kaip žvejyboje: meti ir trauki. Dažniausiai nieko gero neištrauki, visokių armatūrų ir šiukšlių, o kartais kai ką įdomaus aptinki. Tokie radiniai keliauja ant pavėsinės sienos.
Esu metalistas visomis prasmėmis. Be to, kad gaminu iš metalo, jį „žvejoju“, dar esu ir didžiulis metalo muzikos gerbėjas. Kasmet su šeima keliaujame į „Kilkim žaibu“ festivalį nuo tada, kai jis organizuojamas Ukmergės rajone. Ir tai – tik viena iš kasmetinių pramogų. Aplankome nemažai koncertų tiek Lietuvoje, tiek aplink ją. Muzika bendrai užima didelę vietą mūsų šeimos gyvenime. Dirbtuvėse ji skamba nuolat, mašinoje – taip pat. Turėdamas daugiau laisvo laiko ir pats išsitraukiu gitarą, kuria anksčiau grodavau dažniau, bet įgūdžiai ir dabar nedingę. Mėgstame žiūrėti ir dokumentinius filmus apie muzikantų gyvenimus. Trumpiau tariant – esame melomanų šeimyna.
Laisvalaikiu turiu ir daugiau patinkančių veiklų – konstruoti, žaisti krepšinį, ruošti valgį. Gaminti ir mėgstu, ir sekasi. Pasak žmonos, esu gabus virtuvės šefas. Šeimininkaudamas lauko virtuvėje gaminu pagal įvairius receptus, pradedant kazane ruošiamais troškiniais, baigiant savo paties marinuotomis daržovėmis, virtais kompotais ir uogienėmis.
Ne kartą paminėjote šeimą, o jūsų žmona sako, kad esate rūpestingas tėtis. Kaip pats manote?
Su žmona Patricija auginame sūnų Povilą. Su sūnumi turiu stiprų ryšį. Jį mokau įvairiausių dalykų. Kartu ir žaidžiame, ir klausomės tos pačios muzikos, ir skaitome knygeles, o vakarais drauge važiuojame į upę maudytis. Gal todėl manęs kartais klauso labiau nei žmonos. Visada surandu laiko su juo užsiimti. Nuo mažens nusivedu ir į dirbtuves parodyti, kaip atrodo ta kalvystė.
Ar turite minčių įvaldyti metalo apdirbimo amatą iki juvelyrikos?
Oi, tikrai ne. Nesiveržiu. Esu patenkintas dabartine padėtimi. Gyvenu iš privačių užsakymų, pagal kuriuos dirbu kasdien. Tai gali būti ugniakurai, židiniai, kėdės, stalai, vartai, lentynos daiktams, drabužių kabyklos, šašlykinės, kartais kažkokios dekoratyvinės detalės. Bet daugiausia tai – tvoros ir laiptų turėklai. Žmonės kažkodėl nori atsitverti, atsiriboti. Bet ir tvora gali būti meniška, jeigu reikia.
Niekada nedarau tokių pačių gaminių. Jei kažkas paprašo tokio paties suoliuko ar vartų, kokius jau matė, kad ir mano pagamintus, pildydamas užsakymą vis tiek kažką pakeičiu. Manau, kad reikia daryti vienetinius kūrinius, o ne „štampovkes“.
Ačiū už pokalbį.
Mykolo pomėgis konstruoti, derinti įvairias senas detales naujuose objektuose, kalba ne tik apie jo tvarų požiūrį į aplinką bei daiktus, bet ir apie kūrybiškumą, o vis pasikartojantis išskleistų sparnų motyvas – apie drąsą ir laisvę.
Superinis meistras ir žmogus 😊👌