Indijos virtuvės tradicijas kelia į Ukmergę

Autorius Vaidotė Šantarienė
Indijos virtuvės tradicijas kelia į Ukmergę / „Kol kas kalam

Ne visi laimės į Lietuvą ieškoti atkakę atvykėliai laukia geresnio gyvenimo pasiūlymų. Ukmergę namais jau vadinantys pakistaniečiai čia imasi verslo – atidarė kavinę.

Patalpose Kauno gatvėje 16 A jau kurį laiką virė darbai. Ukmergiškių dėmesį traukė kasdien besidarbuojantys tamsaus gymio vyrukai, o plakatai ant langų skelbė čia būsiant kavinę. Ji atidaryta šį trečiadienį.

Be įmonės direktoriaus Zeeshan Alikhan Khan, Ukmergėje įsteigusio UAB „Radžos pica“, yra keli kiti kavinės savininkai – Rizwan Lodhi Khan ir Imran Maqsood. Taip pat įdarbinti dar du jų žemiečiai – Syed Aliahmad Muzaffar ir Salman Razakhan Khan.

Visus vyrus sieja giminystės ryšiai: du iš jų yra broliai, kiti – pusbroliai. Kai kurie gyvena Ukmergėje ne vienus metus, keli sukūrė šeimas su lietuvaitėmis.

Bendras verslas, prisipažįsta pakistaniečiai, nebuvo priežastis, atvedusi juos į mūsų kraštą. Apsistojus čia, kavinės idėja gimė tik po kurio laiko.

„Esam pamišę dėl gero, skanaus maisto. Tokiu norim pasidalyti ir su jūsų žmonėmis. Pavyzdžiui, Lietuvoje, kiek tik išmėginom, taip ir neradom tikrų kebabų. Todėl ukmergiškiams pasiūlysim kitokių, nei kad yra įpratę, – indiškų“, – žada pašnekovai. Pasakoja panašios verslo patirties parsivežę iš Norvegijos, Anglijos, Čekijos.

Kol su pakistaniečiais kalbėjomės dar ne iki galo įrengtoje, kavinėje, viršininkas Zeeshan Alikhan Khan buvo išvykęs – apsipirkinėjo.

Jo bičiuliai tikino, kad Ukmergę jau neblogai pažįstančiam, lietuviškai kalbančiam direktoriui rasti kavinės patalpas nebuvo sunku. Jomis pasirūpinta, kai neseniai užsidarė čia veikusi parduotuvė.

Tikina, kad jų vadinamame  „restoranėlyje“ tilptų ir iki 70 lankytojų. Patalpas remontavo ir viską tvarkė patys.

Sako norintys klientus nustebinti ir interjero spalvomis. Tiesiog daug spalvų – tokia Pakistano ir jam artimos Indijos kultūra.

Atvykėliai žada pasiūlyti įvairių picų, falafelių, gaminamų iš avinžirnių ir pupų, kitų vegetariškų patiekalų. „Pas mus, Pakistane, kaip ir Indijoje, virtuvėje naudojama ypač daug prieskonių, viskas aštru net ligi ašarų. Tačiau jums gaminsime ir ne tokį aštrų maistą, nes kiti žmonės prie tokio nepratę“, – sako pašnekovai.

Patys tikina labai mėgstantys cepelinus, bulvinius blynus, blynus su varške, šaltibarščius. Neslepia paragaujantys ir lietuviško alaus, patinka šampanas – jų šalyje to nė nebūtų. „Ne, ne, visiškai ne“, – krato galvas, pasiteiravus, ar tikrai tenai niekas nevartoja nė trupučio alkoholio.

Tik savos duonos dar neiškeitė į lietuvišką ir kaskart kepasi specifinę indišką – baltą, primenančią paplotį. Stengiamasi, kad jos namuose niekada nepritrūktų. Tokių miltų, kaip ir kai kurių kitų produktų, iš kurių gamins kavinėje, pas mus nerasi. Tad kai ką siunčiasi iš kitur.

O štai prie kitokio klimato pratusiems užsieniečiams mūsų oras – ne taip prie širdies – „šaltokas“. Sako, kad graži mūsų kalba, po truputį ir patys jos mokosi. Vienas iš pašnekovų, gyvenantis su lietuvaite žmona Kaune ir auginantis dukrelę, tvirtina šeimoje kalbantis lietuviškai.

Ukmergėje verslą kuriantys vyrai jau keliavo po Lietuvą. Ypač didelį įspūdį paliko Nida, pajūris. „Žinom „Žalgirį“, mėgstam žiūrėti krepšinį, futbolą. Žmonės čia draugiški, o gražiausios – lietuvaitės, ypač jų akys“, – pasakojo.

Kartais apsilankantys ir savo gimtinėje, dalyvaujantys šeimos šventėse, kuriose pagal papročius susirenka šimtai svečių. Velykas pakistaniečiai švęs čia, Ukmergėje. „Pas mus tai – irgi tradicinė šventė. Yra tam tikrų su mūsų Velykomis susijusių tradicijų, bet svarbiausia, kad Velykos būtų su geru maistu“, – tikina pakistaniečiai.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *