Vaidota MAJŪTĖ
Diena jau baigias. Saulė jau išeina.
Žvarbu ir liūdna laukt bus kito ryto.
Išmokyk žodžiais sulaikyti šviesą
kaip piešinį gražiausią amžių amžiams!
(Ištrauka iš R. Railos eilėraščio „Laukinė malda“, „Eskizai“ Nr. 1, 1991 m.)
Ar žinote, kad:
– Rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė mokėsi bitininkystės Deltuvoje?
– Kraštiečio poeto Vlado Šlaito mylimoji žydaitė nacių buvo sušaudyta Pivonijos miške?
– Veprių kalvarijos, įsteigtos tikinčiųjų dėka dar 19 amžiuje, per Sekmines sutraukdavo iki 30 000 maldininkų?
– 15 a. menančios Siesikų pilies legenda byloja, kad jos bokšte dėl neteisėtos meilės savo pusbroliui buvo užmūryta dvarininko žmona?
– 19 a. pabaigoje Vilk-mergės miesto vadovo pareigas ėjęs Vaitkuškio dvaro savininkas Stanislovas Kazimieras Kosakovskis už asmeninius pinigus pirko miesto reikmėms reikalingus blankus, įstatymų statutus, antspaudus..?
– Pirmasis Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, kilęs iš neturtingų valstiečių šeimos, siekdamas užsidirbti lėšų studijoms, mokydavo valdininkų ir dvarininkų vaikus. Būdamas 21-ų metų viename tokių dvarų sutiko savo būsimą žmoną – tuomet dar 11-metę Sofiją?
– 1812 m. inspektuodamas karinius dalinius Ukmergę aplankė Rusijos imperatorius Aleksandras I, o po Deltuvos mūšio prancūzams užėmus Ukmergę, krašte dvi savaites buvo apgyvendinta ir maitinama apie 44 tūkst. kareivių?
– Deltuva, anksčiau vadinta Dėviltava, istoriniuose šaltiniuose paminėta anksčiau nei Ukmergė – 1219 m.?
– 1942 m., vokiečių okupacijos metais, buvo įkurtas Ukmergės savivaldybės teatras, kuriame savo karjerą pradėjo kraštietė aktorė Regina Varnaitė?
– Ukmergės r. Sukinių kaime esantis akmuo Mokas yra ketvirtas pagal dydį Lietuvos riedulys?
Apie tai ir dar daug kitų įdomių faktų, istorijų galima rasti žurnale „Eskizai“, Ukmergės krašto kultūros metraštyje, leidžiamame nuo 1991 metų.
Apie žurnalą
Pirmajame 40 p. apimties žurnalo „Eskizai“ numeryje, išleistame 1 500 egzempliorių tiražu, publikuoti Ukmergės krašto menininkų prozos, poezijos, dailės darbai, kultūros renginių kalendorius, nuotraukos. Po kelerių metų žurnalas tampa solidžiu kelių šimtų puslapių leidiniu, o 1995–1996 m. netgi turi savo priedą – laikraštį „Eskizai“, kuriame savo kūryba dalijasi krašto literatai.
Nuo 1999 m. žurnalas konceptualiai rekonstruojamas, struktūruojamas ir įgyja Deltuvos kultūros almanacho titulą. Išauga „Eskizų“ turinio apimtis, išgryninama tematika, apsibrėžiami tikslai – tai istorinių Deltuvos žemių, Vilkmergės apskrities, Ukmergės krašto kultūros puoselėjimas ir populiarinimas. Pagrindinės žurnalo temos – Ukmergės krašto praeitis, jos iškilūs žmonės bei meno raiška (teatras, literatūra, dailė, fotografija). Šiemet bus minima „Eskizų“ 35-erių metų sukaktis, rengiamas jau 33-iasis žurnalo numeris, skirtas vizualiajam menui.
Per ilgus metus žurnalo kūrybinės grupės bei redakcinės kolegijos nariai keitėsi, bet nuo pat pirmojo numerio iki dabar su „Eskizais“ koja kojon žygiuoja jo vienas iš sumanytojų, iniciatorių, koncepcijos kūrėjas Vytautas Česnaitis.
Su Vytautu susitinkame jaukioje Ukmergės kavinukėje, ir dvi valandas gaudau kiekvieną jo pasakojimo žodį, nenustodama žavėtis atsidavimu idėjai, tikėjimu ja bei užsispyrimu ir stiprybe ją įgyvendinant.
O sunkumų būta daug. Jau vos išleidus pirmąjį numerį, teko aiškintis valdžiai dėl finansų, mat pirmasis „Eskizų“ numeris buvo leidžiamas Kultūros skyriaus lėšomis. Finansavimą nutraukus, organizuoti žygiai dėl paramos į Kultūros ministeriją. 1996 metais žurnalo išleisti nepavyko: valstybės parama nutrūko. Vytauto iniciatyvos dėka 1997 m. buvo įkurta visuomeninė organizacija Ukmergės kultūros draugija, perėmusi „Eskizus“ savo žinion.
Rašomi projektai dėl žurnalo finansavimo iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo, ieškoma privačių rėmėjų. Kiekvieno numerio išleidimas pažymėtas sunkiu darbu: tenka ne tik rinkti medžiagą, važinėti pas herojus, į archyvus, tačiau ir vaikščioti po įstaigas ir prašyti pinigų.
Vieno žurnalo išleidimas dabar kainuoja apie 14 tūkst. eurų, iš kurių apie 9 tūkst. eurų tenka spausdinimo išlaidoms. Redakcinė kolegija, dauguma turinio kūrėjų dirba visuomeniniais pagrindais, atlyginimai jiems nėra mokami.
Žurnalo rėmėjų sąraše – Ukmergės rajono savivaldybė ir vietos verslo įmonės, privatūs asmenys ir netgi klebonas. Visgi Vytautas kuklus. Per visą mūsų susitikimą nė karto nepavyko išgirsti nė menkiausios pagyros sau ar pasididžiavimo gaidos. Tačiau kai jau primygtinai ir tiesmukiškai paklausiu: „O kas nutiktų, jei Jūsų nebebūtų? Ar „Eskizai“ išliktų?“, Vytautas minutę patylėjęs liūdnai prisipažįsta: „Baiminuosi, kad ne…“
Velniams reikia tos istorijos?
Ne paslaptis, kad kultūros, meno sritis valstybės reikalų prioritetuose visada užėmė antraeilę vietą. Kita vertus, sunku būtų paneigti, kad būtent kultūra žmones suvienija, suveda į bendrystę, pakelia jų dvasią, uždega kilniems tikslams ir tokiu būdu kuria pilietinę visuomenę, lojalią savo kraštui, savo tėvynei, gimtajai žemei.
Vytauto Česnaičio teigimu, problema ta, kad niekas nevienija kraštiečių – išeivių, tapusių gerbiamais menininkais, jie neprisiriša prie Ukmergės, nesieja savęs su Ukmerge.
Leidinio „Eskizai“ prasmė – ieškoti krašto tapatumo.
„Bandome surasti žmones, nors ir nežinomus, bet nusipelniusius kraštui, sukurti Ukmergės krašto identitetą, papasakoti apie save“, – sako „Eskizų“ redaktorius. Bėda ta, kad daug žmonių, kažką pasiekusių, nuveikusių, jau yra mirę ir nebegalime jų įamžinti, taip mes prarandame savo tapatumą. Tai – mūsų šaknys. Ištakos. Istorija. „Nėra taip, kad nueini į muziejų, į biblioteką, atsiverti, pasiskaitai. Tu pats ieškai, kapstai, kalbi, atrandi ir pasidalini – tai ir yra šio leidinio prasmė“, – dėsto Vytautas. Anot jo, Lietuvoje tėra berods trys tokio pobūdžio leidiniai, kurie leidžiami etninėse žemėse. „Eskizai“ būtent tokie – jie kuriami žmonių, kilusių ir gyvenančių Ukmergės krašte, išsaugojusių ryšį su gimtine ir kapstančių savo krašto istoriją.
„Dar išsiskiria tuo, kad esame visuomenininkai. Kitose savivaldybėse kultūrinius leidinius leidžia valstybinės įstaigos, pvz., muziejai, kurie turi finansavimą, etatinius darbuotojus. O „Eskizuose“ dirba žmonės iš idėjos, savanoriškai, dažniausiai be atlygio, nes tiki šio darbo prasme“, – pasakoja redaktorius.
Vytautas pripažįsta, kad visgi jaučiamas visuomenėje toks požiūris: „Kam reikalinga ta istorija? Velniop ją!“ Daugiau dėmesio teikiama vizualams, o ne tiksliniams tyrimams. Kultūroje vyrauja ne kvalifikacija, o pramoga.
Menininkas svajoja, kad bend-ruomenės įsitrauktų į krašto istorijos tyrimą, išsaugojimą ir retoriškai klausia: „Jei muziejus turi 50 tūkst. eksponatų, tai kiek reikia laiko vienam žmogui su jais susipažinti?“ Jo manymu, reikalingas ir valdiškos institucijos suinteresuotumas, gilesnis įsitraukimas. „Pažiūrėkite savivaldybės socialinių tinklų paskyras ar interneto puslapį – ar ten yra „Eskizai“? Biudžetinės įstaigos turėtų atidžiau pasižiūrėti į visuomenininkus. O dabar vyraujantis požiūris, kad „Eskizai“ ne mūsų, o kažkur šalia“, – daugiau valdžios dėmesio tikisi žurnalo redaktorius. Norėtų kad „Eskizai“ būtų Ukmergės krašto vizitinė kortelė, jo pasididžiavimas.
O kuo žmogui svarbi kultūra? Vytautas Česnaičio atsakymas: „Todėl, kad jis kultūroje gyvena! Jei mes netyrinėjam, neieškom, neprikeliam, neskleidžiam, tai tas kraštas tampa mažiuku. Informacija apie Ukmergę nesibaigia tuo, kad ji pirmąkart paminėta 1333 m. ten ir ten… Kai mes istoriją puoselėjame, žmonėms tampa įdomu, jie atvažiuoja, klesti turizmas.“
Deltuvos almanacho link
1997 m. įkūrus Ukmergės kultūros draugiją, dalis „Eskizų“ bendražygių atsisijojo, nes už dyką ne visi norėjo dirbti arba asmeninius interesus kėlė aukščiau žurnalo idėjos. Visgi daliai bendraminčių skaudėjo, jie nenorėjo žurnalo mirties. Pasirinkta kryptis – link krašto istorijos, miestelių kultūros, į konfesijas.
„Jei nebūtume surinkę, paskelbę, to nebūtų likę, – svarsto pašnekovas. Rezistencinė veikla, tremtinių istorijos – žurnalo apimtis ir turinys pildėsi ir plėtėsi.
„Kėlėme uždavinį, kad „Eskizai“ būtų plačiau nušviesti, pristatyti visuomenei. Pristatymus darėme Lietuvos mastu, siekdami ne pareklamuoti leidinuką, bet pristatyti savo krašto kultūrą, kad žmonės pamatytų, suprastų, kas yra Ukmergė, kas yra Deltuvos žemė…“ – prisimena redaktorius.
1999 m., siekiant gauti lėšų, žurnalas struktūruotas, jis sudaromas iš 3 dalių: ištakos, įžvalgos ir raiška. „Įvyko perėjimas į Deltuvos almanachą, nes tai – mūsų etninės žemės ir mums rūpi, kas vyksta tose žemėse nuo seniausių laikų iki dabar“, – aiškina Vytautas. Istorinės Deltuvos žemės apima dabartinių Molėtų, Anykščių, Ukmergės, Širvintų rajonų dalis.
Su pasimėgavimu pašnekovas prisimena keliones į leidyklą parsivežti naują „Eskizų“ numerį, bendraminčių susibūrimus ir bendrystę, kai vartydavo ir aptarinėdavo dar „šiltą“ leidinį. „Jausdavome, kad tai MŪSŲ. Ne kažkieno. Ne Česnaičio ar Petraičio. Bet MŪSŲ.“
2007 m. Deltuvos kultūros almanacho „Eskizai“ redakcinei kolegijai už Ukmergės krašto kūrėjų – publicistų, literatų, vaizduojamojo meno atstovų – propagavimą ir jų kūrybos puoselėjimą skirta literatūrinė Vlado Šlaito premija.
„Eskizai“ kasmet praplečia Ukmergės krašto kultūros ribas ir istorines žinias, atskleisdami neįtikėtinas istorijas apie žmones, miestelius, dvarus, bažnyčias, mokyklas, skaudžias tremtinių ir politinių kalinių bei laisvės kovų istorijas, įamžindami kraštiečių kūrybą.
Dabartis ir perspektyvos
Pasaulinės leidybos mažėjimo tendencijos neaplenkė ir „Eskizų“. Pradėjęs kelionę su 1 500, vėliau ilgą laiką leistas 1 000 egzempliorių tiražu, pastaraisiais metais žurnalas apsistojo prie 500. Kodėl mažėja? Vytauto Česnaičio nuomone, tai lemia statistika: perpus sumažėjo gyventojų skaičius. Tačiau sumažėjo ir žmonių, kuriems įdomu ir kuriems rūpi. Jie išvažinėjo į didmiesčius arba užsienį. Žmogus visada ieško platesnių horizontų, ieško, kur geriau. Žemė jo nepririša. Dabartiniams žmonėms gimtasis kraštas kelia mažiau sentimentų.
Tai – liūdnos perspektyvos? Nerimauja, kad kartu su jų karta išnyks ir „Eskizai“. „Bandau, kad tą suprastų valdžios kolona. Kad į mūsų darbus būtų infiltruotas kažkoks žmogus, kuris vėliau galėtų juos tęsti“, – aiškina Vytautas.
Visgi į ateitį jis žiūri viltingai. Kad užauginti sąmoningą ir pilietišką jaunąją kartą. Mano, kad reikia su jaunimu kalbėtis, suteikti jiems atsakomybės, leisti kurti ir pasitikėti. Organizuoti kultūrinius renginius, minėjimus turėtų patys žmonės, o valdžia turėtų tik ateiti pažiūrėti. Gal kiek nerealistiška? Bet būtų išties puiku. O viskas gi prasideda nuo svajonės.
„Kraštas myli ir gerbia visus žmones, nesvarbu, kas valdo, jis viską priima ir nori, kad jam būtų atsilyginta. Kraštą reikia puoselėti ir skleisti žinią apie save“, – tokiais samprotavimais baigiame pokalbį su Vytautu Česnaičiu.
Norintieji susipažinti su „Eskizais“ gali tai padaryti Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, o norintieji žurnalą įsigyti – susisiekti su redakcine kolegija, kurios kontaktai skelbiami kiekviename žurnalo numeryje.
****
Apie Vytautą Česnaitį
Vytautas Česnaitis gimė Ukmergėje. Vilniaus kultūros mokykloje baigė režisūrą, Klaipėdos universitete – tea-trologijos magistro studijas, pradėjo studijuoti doktorantūrą. Dėl susiklosčiusių sudėtingų šeiminių aplinkybių doktorantūros nebaigė, grįžo į Ukmergę.
Sovietmečiu Gedimino g. įsikūrusioje „balandinėje“ susitikinėjo su vietos poetais, literatais, diskutavo kultūros, meno sklaidos klausimais. Taip gimė „Eskizų“ idėja, tačiau įgyvendinti ją pavyko tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę 1990 m. 1992–1996 m. ėjo Lietuvos kultūros fondo Ukmergės rajono tarybos pirmininko pareigas. Daugiau nei du dešimtmečius vadovavo Ukmergės kultūros centro teatro studijai „63 kėdės“. 1997 m. įsteigtos Ukmergės kultūros draugijos, perėmusios „Eskizų“ leidybą, įkūrėjas ir vadovas. „Eskizų“ koncepcijos autorius ir redakcinės kolegijos narys nuo 1991 m., o nuo 1997 m. iki šiol – šio žurnalo redaktorius.
2003 m. vasario 8 d. laikraštis „Respublika“ rašė, kad duoną Vytautas pelnosi dirbdamas šaltkalviu UAB „Ukmergės vandenys“, o „Eskizų“ leidyba yra jo filantropiška veikla, už kurią jis neuždirba nė skatiko.
Visuomeninė veikla, kurią savanoriškai vykdo Vytautas, kelia daug iššūkių, nes nuolat tenka ieškoti ir prašyti paramos.
