Projekto „Ukmergės kūrėjų portretai“ fotografijos konkurse dešimt ukmergiškių pristatė 30 nuotraukų. Tarp jų yra portretų, gamtos, urbanistinių ir kasdienybės vaizdų. Žiūrovų sprendimu konkurso nugalėtoja tapo Kristina Grigaliūnienė, atsiuntusi portretus. Antroje vietoje Justino Gliaudelio gamtos vaizdai.
Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
Kristinos Grigaliūnienės fotografija „Monika“ gavo 405 balsus, „Močiutė iš Pašilės bažnyčios“ – 227 balsus, „Tėtis Vladas“ – 189 balsus. Tad jai atitenka konkurso prizas – artimiausiu metu Kristinos kūrybą pristatysime plačiau.
Justino Gliaudelio vienas iš gamtos vaizdų surinko 260 balsų, kitas – 177, trečias – 146.
Trečiasis konkurse – Mantas Juzelėnas ir jo atvertos gyvūnijos pasaulio paslaptys. Fotografija su gandru surinko 98 balsus, su paukščiu – 90 balsų, o su stirna – 77 balsus. Kitų autorių nuotraukos surinko po mažiau balsų.
Kristinos Grigaliūnienės darbai pasižymi apgalvotu komponavimu, žmogaus veido bruožų, drabužių ornamentų, rymojimo išryškinimu per aplinkos detales – pravertas medines duris, atkartojančias švarko dryžius, smidrų žiedelius, krūmokšnio šakeles, tarsi įsipinančias į senolės bliuzelę bei veidą. Čia taip pat svarbi šviesa ir tamsa – veidai šviesa išplėšiami iš tamsos.
Justino Gliaudelio gamtos vaizdai – platūs, aprėpiantys tolį, intensyvių spalvų. Tai – mėlyno vakaro vandenyje atsispindintys miesto žiburiai, oranžinėse sutemose žmonių figūros ant plausto, vandenų ir dausų susiliejimas.
Manto Juzelėno fotografijos su gandru, stirna rodo autoriaus, kaip tikro gamtininko, pasižyminčio kantrybe, gebėjimą išlaukti akimirkos ir pagauti ryškų gyvūno atvaizdą. Įdomi nuotrauka – prieblandoje giedančio paukščio siluetas augmenijos šešėlių fone.
Apibendrinant konkursą, daugiausia sulaukta gamtos vaizdų. Juos galima skirstyti į peizažus, gyvūnų nuotraukas ir kt.
Miglė Lisonkaitė dviejose nuotraukose pristatė vandens, uolų ir debesų temą, stichijų rūstumą, galybę ir grožį, trečioje – ryškina rudenines spalvas.
Dovilės Urbonavičiūtės nuotraukose pastebėti ir užfiksuoti gražūs gamtos vaizdai.
Margaritos Razumienės „Vasaros ežiukų“ serija prasideda pienių pūkų ir usnių dyglių kamuoliukais ir baigiasi tikru ežiuku. Išvesta paralelė tarp augalų ir gyvūnų.
Justinos Razumaitės trys fotografijos „Jūros menas“ – tarsi plūduriavimo procesas, kuriuos mėgaujamasi. Jos atskleidžia autorės švelnų, jautrų ir menišką žvilgsnį į vandens pasaulį, kuriame vaizdas čia susilieja ir virsta beveik abstrakcija su neaiškiu objektu, čia išnyra ir į paviršių iškelia detales.
Portretus atsiuntė du dalyviai – be Kristinos Grigaliūnienės dar ir Justinas Strioga. Abu autoriai kuria skirtingu braižu.
Justino Striogos portretai – tai stilingos, ryškios, modernios modelių figūros, kažkiek atskleidžiančios jų individualybę, visiškai išvalytame fone. Autorius žaidžia spalvomis ir šešėliais, vienur skrybėlės šešėlis paslepia modelio akis, kitur krintanti melsva šviesa tarsi išryškina, tarsi pridengia odą. Dar kitur ryški žibinto šviesa atidengia veidą, ir tamsa iš dalies paslepia juodai apsirengusią figūrą.
Dovilė Vainorė atsiuntė palyginti skirtingus, jaukias kasdienybės akimirkas fiksuojančius vaizdus, pasakojančius gyvenimiškas istorijas nuo maisto ruošimo iki buvimo su augintiniu.
Vienintelis Ernestas Šventoraitis atsiuntė skirtingas nuotraukas – vienoje jų nespalvotas urbanistinis Ukmergės peizažas, antroje – egzotiškos palmės miesto fone, trečioje – kalnuose į tolius žvelgiančių suaugusio žmogaus ir vaiko nugaros. Pastaroji nuotrauka turi siužetą.
Profesionalo įžvalgos
Fotografijos profesionalas Arūnas Kulikauskas atkreipia dėmesį, kad fotografija yra šviesos raštas, šviesos piešinys, o žmonės (ne šiame konkurse, bet bendrai paėmus) dažniausiai daro „paveiksliukus“.
„Fotografuojant reikia suprasti, kad gautas vaizdas bus tavo kūrinys, atveriantis duris į fotopasaulį“, – sako menininkas. Todėl, pasak jo, nesvarbu ką pagalvos fotografuojamas asmuo ar ką pasakys žiūrovai, o svarbu taisyklių žinojimas ir išmanymas, ką darai. Svarbu profesionalumo technika. „Jei nori vairuoti automobilį, prieš išvažiuodamas į gatvę turi žinoti taisykles. Negali važiuoti priešinga kryptimi vien todėl, kad taip jauti“, – kalba A. Kulikauskas. Profesionalo matymu, daugelis fotografuojančiųjų tiesiog daro „atviruką“, kuris jam ar jai patiko arba patiko kažkam kitam. Kiti nusifotografuoja tai, ką nori prisiminti.
„Kelias į sėkmę būtų nebijoti klaidų, nebijoti pripažinti, kad nieko nežinai“, – sako fotomenininkas. Jo įsitikinimu, pats pavojingiausias kelias – manyti, kad jau darai gerai.
Pats mokęs vaikus fotografijos A. Kulikauskas pamokas pradėdavo sakiniu: „Dabar pamirškit viską, ką jūs manėtės žiną.“ Tai tinka ir suaugusiesiems.
Fotomenininkas linki kiekvienam, prieš imantis fotografijos, pasižiūrėti ir paanalizuoti, kodėl patinka ar nepatinka vienas ar kitas vaizdas, ir ieškoti savo kelio, o ne sekti kažką. „Tada galima kalbėti apie atskirą menininką, kuris žino, ką daro, – sako jis. – Dabar vyrauja gražūs vaizdai.“
Pašnekovas atkreipia dėmesį, kad fotografija gali būti pasaulio stebėjimo, dienoraščio, užrašų knygutės, daiktų katalogo ir kitokia. Lyginti skirtingas fotografijas tarpusavyje ne visai teisinga. Kai kurias fotografijas galima vertinti už tai, kad turi nuoširdumo elementą.
Pasak A. Kulikausko, pagyrimai ar pastabos gali užvesti ant kelio „kaip reikia“ daryti, o tai gali labai pakenkti, todėl tiek pagyrimus, tiek pastabas visada ir išsakyti, ir priimti reikia atsargiai. Pasak jo, dirbant pats svarbiausias faktorius yra gera nuotaika.
