Vasario 16-ąją Ukmergės kultūros centro mišrus choras „Vyturys“ šventė ypatingą sukaktį – 50-ies metų jubiliejų. Į pirmąją repeticiją „vyturiečiai“ susirinko 1976 metais choro įkūrėjo Antano Pociaus iniciatyva. Dabar jau antrus metus kolektyvui vadovauja Augustina Kerulytė – choro meno vadovė ir dirigentė.
Nuo pat pirmųjų veiklos metų, vadovaujant Antanui Pociui, kolektyvas dalyvavo įvairiuose konkursuose ir užimdavo prizines vietas. Choro repertuaras buvo įvairus: harmonizuotos lietuvių liaudies dainos, lietuvių bei užsienio kompozitorių kūryba, klasika.
Metams bėgant augo choro meninis lygis, plėtėsi koncertinė geografija. Kolektyvas aktyviai dalyvavo ne tik rajono renginiuose, koncertavo ne tik Lietuvoje, bet savo atliekamomis dainomis džiugino klausytojus ir užsienyje. Kolektyvas dalyvavo visose Lietuvos Dainų šventėse bei Dainų šventėse Švedijoje, Norvegijoje, Islandijoje, Suomijoje, Latvijoje, Estijoje. Choro koncertmeisterė jau daug metų – Dalia Stundžienė.
Prieš porą metų ilgametis choro vadovas perdavė kolektyvo vairą jaunai dirigentei Augustinai Kerulytei. Tad kalbiname naująją vadovę apie naujam gyvenimui atgimusią „Vyturio“ veiklą.
Koks buvo jūsų kelias į šį kolektyvą?
Apie šį chorą žinojau jau labai seniai. Pirmasis choro vadovas Antanas Pocius buvo mano akordeono mokytojas muzikos mokykloje, tad teko ne kartą apie chorą girdėti. Pirmą kartą dainuojant išgirdau per keturiasdešimtmečio jubiliejinį koncertą, kai mokytojas pakvietė ateiti pasiklausyti. Apie chorinę muziką tada mažai ką teko girdėti, nes grojau akordeonu, labiau buvo įdomūs akordeonininkų koncertai. Tuo metu nelabai sureikšminau tą koncertą, tiesiog atėjau palaikyti savo mokytojo, bet įstrigo vienas kūrinys, kurį atsimenu iki dabar, nes koncerto metu choras jį atliko kelis kartus. Tai buvo kūno garsais (kūno perkusija – spragsėjimais, plojimais, trepsėjimais) paremtas kūrinys, kuris imitavo lietų ar audrą…
2024 metų sausį vyko chorų apžiūra į šimtmetį mininčią Dainų šventę „Kad giria žaliuotų“. Dainavau su kitu choru. Mokytojas netyčia pasigavo mane koridoriuje ir paklausė, ar negalėčiau padainuoti kartu. Žinoma sutikau. Dar pamenu belaukiant savo eilės su choristais labai smagiai pajuokavome. Pajutau, kad choras spinduliuoja šiluma.
Po pusės metų, 2024 metų vasarą Palangoje susipažinau su Ukmergės kultūros centro direktore Rasa Graužiniene. Išsikalbėjome apie savo veiklas. Papasakojau apie savo muzikinį kelią, apie planus grįžti gyventi į Ukmergę (tuo metu studijavau ir gyvenau Vilniuje). Na, o direktorė papasakojo, kad ieško choro vadovo kokiam tai chorui. Net minties neturėjau, kad tas choras galėtų būti „Vyturys“.
Tuomet sutarėme, kad dėl choro tik pamąstysiu, o atsakymą duosiu vėliau. Labai daug svarsčiau, bijojau prisiimti tokią atsakomybę – būti choro vadove. Juk visiškai neturėjau vadovavimo chorui patirties (tuo metu tik dainavau universiteto chore), universitete dar laukė paskutinieji bakalauro studijų metai.
Tačiau rugpjūčio pabaigoje sutikau ir taip tapau „Vyturio“ vadove. O viena priežasčių, kodėl sutikau vadovauti, – noras tęsti pirmojo choro vadovo Antano Pociaus palikimą, ypatingai dėl to, kad su choro vadovu, savo buvusiu mokytoju, labai gražiai sutariame ir žinau, kiek daug jam šis choras reiškia.
Kur ir ką jūs mokėtės?
Mokiausi Vytauto Didžiojo universiteto švietimo akademijoje, baigiau muzikos pedagogikos bakalauro studijas. Dabar tęsiu muzikos edukologijos magistro studijas tame pačiame universitete.
Perėmėte kolektyvą iš kito vadovo. Ar teko dirbti kartu? Jei taip, kas liko iš to bendradarbiavimo?
Kartu dirbti neteko, tačiau iki dabar palaikome ryšį. Noriu, kad net ir nebevadovaudamas chorui buvęs vadovas visada jaustųsi jo dalimi. Juk šis choras yra jo „kūdikis“.
Koks buvo „Vyturio“ repertuaras ir kaip jis keičiasi?
Anksčiau choras atlikdavo daug sakralinės muzikos, lietuvių liaudies kūrinius, Lietuvos dainų švenčių repertuarą, Šiaurės ir Baltijos šalių chorų švenčių repertuarą. Ir dabar atlieka sakralinę, lietuvių liaudies muziką. Maža dainuojamų kūrinių dalis ta pati, tačiau kūrinio aranžuotė ar pateikimas jau visai kiti. Bandau į repertuarą įtraukti vis naujų kūrinių. Pati vis dar dainuoju universiteto chore, o ten atliekami kūriniai yra visiškai kitokie, nauji, negirdėti – semiuosi repertuaro iš ten.
Kokie yra jūsų darbo metodai?
Chore labai svarbu turėti klausą, mokėti savo partijas ir susidainavimas arba kitaip – mokėti klausytis vienam kito. Tad metodai labai paprasti – repeticijų metu mokomės savo partijas. Yra atskiros moterų ir vyrų repeticijos – taip darbas vyksta sklandžiau. Kai visi moka savo partijas – jungiame kūrinį į visumą. Eksperimentuojame su dinamika, tempais, interpretacija. Visada prieš koncertus darau tik bendras repeticijas. Reikia nemažai laiko, kad kūrinys „susilipdytų“. Choristai bendrose repeticijose įpranta girdėti vienas kitą. Labai svarbu atrasti žmones, šalia kurių gali dainuoti. Atrodo, kad abu choristai partijas gali mokėti tobulai, tačiau kai atsistoja dainuoti vienas šalia kito, jaučiasi nepatogiai, o tam yra priežastis – tiesiog nesudera tembrai arba obertonai.
Kaip dažnai vyksta repeticijos, kokios trukmės?
Repeticijos vyksta tris kartus per savaitę. Pirmadieniais – moterų, antradieniais – vyrų, ketvirtadieniais – bendra. Pirmadieniais ir antradieniais repeticijos trunka valandą, ketvirtadieniais – pusantros valandos.
Kiek choras jungia narių, kokio jie amžiaus, profesijų?
„Vyturyje“ šiuo metu dainuoja 32 choristai (22 moterys ir 10 vyrų). Amžius – nuo 20-ies iki 86-erių metų. Didžioji dalis narių – senjorai. O dirbančiųjų specialybės labai įvairios, bet daugiausia – mokytojai. Taip pat turime gydytoją, direktorę, kelis miškininkus.
Kokias kolektyvo tradicijas tęsiate, o kokias kuriate naujas?
Viena choro tradicijų – kiek-vieną rudenį važiuoti sveikinti choro vadovą su gimtadieniu į jo sodą. Nuo pirmų vadovavimo metų prie šios tradicijos prisijungiau ir aš. Kadangi chorui vadovauju tik antrus metus, dar sunku įvardyti tradicijas. Jos dar tik formuojasi. Tačiau man labai svarbu bendrystė. Nesvarbu, kad choristai daug metų vieni kitus pažįsta, tačiau norint, kad ryšys stiprėtų, kad choras gyvuotų ir kurtųsi naujos tradicijos, būtini įvairūs pasibuvimai ir pasirodymai kituose miestuose ar šalyse. Kelionės autobusu stiprina ryšį.
Kur jūs pasirodote, koncertuojate?
Pasirodome Ukmergėje ir kituose rajonuose – dainuojame bažnyčiose, kultūros centruose.
Pernai choras pasirodė dviejuose koncertuose Vilniaus rajone. Ten užmezgėme bičiulystę su kitu choru. Balandį surengėme solinį labdaros koncertą Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje. Su kitais Ukmergės kolektyvais gegužę pasirodėme Ukmergės miesto šventėje. Lapkritį dalyvavome respublikiniame konkurse, skirtame religinės muzikos ir chorų globėjai šv. Cecilijai, Panevėžyje. Ten puikiai pasirodėme, užėmėme pirmąją vietą mišrių chorų kategorijoje.
Kokie kolektyvo planai?
Pagrindinis ir svarbiausias įvykis – choro 50-ies metų jubiliejus. Choras susikūrė 1976 m. vasario 16-ąją. Šią dieną „Vyturys“ paminėjo jubiliejų miesto centre prie paminklo. Didysis jubiliejinis koncertas vyks gegužės 15 dieną. Taip pat planuojame koncertinę kelionę į Vengriją, Budapeštą, kur dalyvausime festivalyje.
Ačiū už pokalbį. Linkime chorui gražių ir prasmingų jubiliejinių metų.
