Autorės nuotr. Budistų šventykloje pakilia tampa net kasdienybė.
Budistai savo pasididžiavimu laiko ir netoli Dambulos esančią Auksinę šventyklą. Ne be reikalo – ji uolų urvuose pastatyta I amžiuje prieš Kristų. Tuo tarpu Mataros šventyklą iš visų pusių plaka vandenyno bangos. Saloje esančią šventovę su pasaulietišku gyvenimu jungia siauras tiltas.
Artėjant prie Sigirijos, horizonte aiškėja didžiulės uolos kontūrai. Ant jos buvo senovinis miestas. Iki šių dienų išlikę griuvėsiai įtraukti į UNESCO pasaulio paveldą. Kasdien ant stačių uolos sienų prikabintais laipteliais į viršūnę užsikeberoja tūkstančiai turistų. Kylant aukštyn atviromis lipynėmis verta pasidairyti – atsivėrę vaizdai prislopina net baimę aukščiui.
Laukinių paplūdimių rojus
Po turistinių turų tiesiog maga bent savaitėlei nutūpti kokiame nors jaukiame kaimelyje ant vandenyno kranto. Pietinėje šalies dalyje už Hikkaduvos esantis Tinaragamos kaimelis tikras perliukas – į krantą atriedančios saulės šviesoje nuo skaidrumo persišviečiančios bangos, šviesaus smėlio paplūdimiai, į vandenyną ilgesingai palinkusios palmės... Vaizdas, „išplėštas“ iš turistinių agentūrų katalogo.
Tuo pačiu Thiranagamos kaimelio pavadinimu viešbutėlyje – visa, ko gali trokšti poilsiautojo, atvykusio iš žiemos į amžiną vasarą, širdis. Iš kambario tik peržengus slenkstį – pievelė su žeme šliaužiančiomis mimozomis, virš galvos – kaitri saulė ir čia pat nuo jos sauganti kieme augančių kokosinių palmių laja, kurioje zuja rainauodegiai voveriukai. Už tvoros – vandenynas, valtimis žvejoti išplaukiantys žvejai, ant kranto juos pasitinkančios žmonos su vaikais ir tik vienas kitas praeinantis turistas.
Cunamio ženklų laikas neištrynė
Tačiau šrilankiečiai žino, kad visa ši ramybė, deja, – tik laikina iliuzija. Gamtos sukurtas rojus Šri Lankoje akimirksniu gali virsti pragaru. Žmonės iki šiol mena 2004 metais nutikusią nelaimę – pietinę šalies dalį atakavusį cunamį. Jis nusinešė apie 250 tūkstančių gyvybių.
Vietiniai pasakoja, jog kaip tyčia stichija smogė šventinėmis dienomis – iš karto po Kalėdų. Maža to, išvakarėse buvo švenčiama Mėnulio pilnaties šventė, kurios metu ne tik meldžiamasi, bet ir susitinkama su giminėmis, bendraujama, vaišinamasi, maudomasi vandenyne. Svečių šrilankiečių namuose tomis dienomis netrūksta.
„Viskas prasidėjo naktį ir taip staigiai, kad daugelis arčiausiai vandenyno gyvenančių žmonių žuvo gal nė nesupratę, kas vyksta“, – pasakojo už kelių kilometrų nuo pakrantės, džiunglių kaimelyje, gyvenantis vyriškis. Jis pats į mažą automobiliuką įgrūdo vos spėjusią nubusti žmoną, kelių mėnesių dukrelę ir leidosi į gyvybės ir mirties lenktynes – į tolimesniame kaime gyvenančio brolio namus.
Praėjus dešimtmečiui po šio įvykio jis rodo tos nakties siaubą primenančią žymę – apskeldėjusią namo sieną.
Apie atriedančią keliasdešimties metrų aukščio vandenyno bangą nieko nenutuokė ir už kelių šimtų metrų nuo vandens važiavusio traukinio mašinistas. Iš traukinio liko šipuliai.
Prieš dešimtmetį įvykusi nelaimė gyva žmonių prisiminimuose – pakrantė nusėta cunamio sugriautais, taip ir nebeatstatytais nameliais bei paminklais ant čia pat palaidotų aukų kapų. Daugelis artimuosius praradusių šeimų nė tokio neturi – kūnus pasiglemžė vandenynas. Jų atminimui pastatytas obeliskas.
Viešbutėlio bosas Hasitha prasitarė perskaitęs amerikiečių mokslininkų prognozes, kad 2017-aisiais šalies laukia dar neregėto stiprumo cunamis. Vyras neslėpė planuojantis trauktis į šalies gilumą.
Bus daugiau.
Ligita JUODVALKIENĖ