O vienai Egle prisistačiusiai mūsų skaitytojai, panorusiai savo mintimis pasidalyti laiške, tos dienos, teigia ji, – visai neypatingos.
„Mūsų šeimoje – penki asmenys. Apie dovanas vienas kitam mudu su vyru seniai nebegalvojam – jų parūpinti stengiamės tik trims savo vaikams. Ir taip centą prie cento reikia dėti. Vien saldainių dėžutės nepaduosi – per maža staigmena. Ypač kai vaikai dabar tokie negailestingi. Labai skaudėjo širdį pernai, kai iš kiemo parėjęs antrokas sūnus pareiškė, kad mes su tėčiu jo nemylim. Paaiškino, kad šitaip sakė kiemo draugas, kuris dovanų gavo transformerių rinkinį, jo sesė – planšetę, o mūsiškis, matai, – tik maišelį su riešutais ir saldumynais... Tad visiems trims šiemet ieškojom to, nuo ko jų akys žibėtų. Tik va – tai sudėtinga užduotis, nes viskas taip brangu...“ – atviravo mama.
Sako, kad ir jos bičiulėms, kitoms mamoms, daug smagiau, kai tos šventės pagaliau užmaršty. Štai viena, pasakojo skaitytoja, po Kalėdų atėjusi į darbą tik burnojo: privažiavo giminių, apsilankė keletas kaimynų – namai pilni žmonių, jokios ramybės, o ji, kelias dienas ištisai leidusi tik virtuvėj, net neturėjusi kada prisėsti prie svečių. Tik ir žiūrėk, ar vyniotiniai nesibaigė, ar mišrainės dubens nereikia pakeisti, nešk karštus, pjauk tortą, daryk kavos; tai vienam lėkštė nešvari, tai kitam kėdė per žema...
Pasiguodusi ji kolegėms ir apie gautas dovanas. Kažkodėl, stebėjosi, visi kaip susitarę kasmet dovanoja panašiai – rankšluosčius arba staltieses. Namuose jau vietos jiems nebėra. Gal, svarstė moteris, atrodanti labai nevalyvai, kad tuos rankšluosčius jai vis bruka.
Kita kolegė kolektyvui liejo nuoskaudą dėl nesibaigiančių kalėdinių rinkliavų darželiuose. Jai ir taip reikia pasirūpinti dovanomis dviem atžaloms, o dar – dovana auklėtojai. Tam kelios mamos siūlė rinkti iš grupės tėvų po 50 eurų. Moteris nesuvokia tokio „kosmoso“ tėvų galvoje. Ir apskritai nesutinka, kad tėvai auklėtojoms privalo ką nors dovanoti.
Maža to, anot jos, „iškrypusios“ švenčių tradicijos jau juokingos ir patiems vaikams. Pavyzdys – jos jaunėlė šešiametė. Namie – Kalėdų Senis. Daržely – irgi Kalėdų Senis. Dar po vieną – šokių ir kitam būreliuose, iš viso – keturi Seneliai. O su vienu iš jų mergaitei susitikti teko net du kartus. „Taigi tave jau mačiau! Darželyje!!!“ – visai nepasimetusi ji pareiškė baltabarzdžiui. Ir visiems – dainuok, deklamuok, atsakinėk į tuos pačius klausimus – ar buvai geras vaikas, klausei tėvelių, ko nori dovanų, ką rašei laiške Seneliui, kokius žaidimus mėgsti...
Stebėdama nuvargusį vaiką, mama suprato, kad jau ir jam įspūdis apie šventės ypatingumą ir kalėdinius stebuklus – nebe tas. „Mama, kitais metais noriu gaut tik vieną dovaną, nes man jau bloga nuo visko!“ – išrėžė ši, grįžusi namo po paskutinio kalėdinio žiburėlio.
Dabar tėvai svarsto turėsiantys metus laiko pagalvoti, ką ir kas – jie, darželis ar pats Kalėdų Senis – daro ne taip, kad net mažiesiems iš tų švenčių – jokio džiugesio...
