Deimantė Vilkelytė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečio kurso kino dramaturgijos studentė, „Vėliavnešius“ nudažė Ukrainos vėliavos spalvomis.

Šis SSRS 60-mečio proga skulptoriaus Vaclovo Krutinio sukurtas paminklas Ukmergėje stovi nuo 1982-ųjų.  Iš pradžių jis įkurdintas pačiame miesto centre, o prasidėjus atgimimui buvo iškeltas į skverą, esantį Deltuvos ir Kauno gatvių kampe.

Skulptūrą, kaip sovietinės ideologijos, istorijos ir kultūros įamžinimo objektą, buvo siūlyta perduoti „Grūto“ parkui. Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Ukmergės skyriaus nariai net ketino surinkti reikiamas lėšas paminklo nukėlimui. Kiti bandė paminklą apginti, primindami, kad „Vėliavnešiai“ Sąjūdžio aktyvistams neužkliuvo, nes tai yra abstraktus objektas, be jokių skiriamųjų ženklų, sietinų su sovietmečio laikotarpiu, todėl nėra poreikio jo griauti. Skulptūra nėra kultūros paveldo objektas, tad teisinės apsaugos neturi. Ukmergės rajono savivaldybės Kultūros paveldo komisija paminką paliko.

Ir štai, jaunos menininkės D. Vilkelytės iniciatyva, vėliavnešiai „atgijo“. Tai – tarsi kvietimas į kovą už laisvę, už kurią dabar herojiškai kovoja ukrainiečiai.

Idėją nudažyti sovietinę skulptūrą mergina nešiojosi gana ilgai – ji gimė dar gimnazijos suole, internete pamačius straipsnį apie Bulgarijos sostinėje menininkų surengtą akciją, kurios metu jie nudažė ten vis dar stovinčias sovietines skulptūras, kad parodytų palaikymą Ukrainai, kai Rusija aneksavo Krymą. „Tada prisiminiau, kad ir Ukmergės centro pašonėje turime tokią skulptūrą, kurios aš niekada nesupratau. Pasidalinau tada šia idėja su dailės mokytoja Jolita, kuri palaikė, tačiau man trūko pasitikėjimo savimi tai realizuoti ir idėją nustūmiau šalin“, – pasakoja buvusi Antano Smetonos gimnazijos auklėtinė.

Praeitą pavasario semestrą ji per mainų programą buvo išvykusi į Kyjivą, kuris tapo „antrais namais“. „Ten susipažinau su nuostabiais ir šiltais žmonėmis, kurie mane išmokė pasitikėjimo ir įkvėpė drąsos. Todėl dabar matydama, kaip, Rusijai užpuolus, mano draugai ukrainiečiai drąsiai stoja ginti savo tėvynės, norėjau parodyti palaikymą ir tai, kad šioje kovoje jie – ne vieni. Tai – kova už mūsų visų laisvę.

 Šia sovietinės skulptūros nudažymo provokacija norėjau tai priminti žmonėms, kurie, atrodo, pamiršo skaudžią praeitį ir tik patraukė ją kiek toliau nuo centro. Kaip matome šiandien – praeitis prisikelia. Ir tai, ko nenužudei, gali nužudyti tave“, – sako Deimantė.

Jauna menininkė sakė atsiklaususi savivaldybės administracijos, ar šitoks projektas yra „legalus“, ar nekils po to baudžiamoji atsakomybė. Savivaldybė neprieštaravo.

Realizuojant idėją, prireikė pagalbininkų. Savo sumanymu mergina pasidalino su kolegomis – juokaudama pakvietė prisijungti prie „revoliucijos“. O šie pritarė. Realizuoti padėjo trys draugės iš Vilniaus – Eglė Poškevičiūtė, Augustė Perstinevičiūtė ir Gerda Remeikytė. „Sutemus, užbaigti padėjo vietinis gyventojas Simonas. O kopėčias geri žmonės paskolino“, – paliko šiek tiek paslapties kūrėja.

Paklausta, kodėl nenudažė vėliavų, sakė:  „Mes svarstėme vėliavas nudažyti baltai, tačiau prisiminėme, kad balta vėliava – pasidavimo ženklas. Todėl nusprendėme palikti jas tokias, kokios yra, – kiekvieno interpretacijai (kokią kiekvienas praeivis savo vėliavą nešasi).“

Skulptūrai dažyti menininkė naudojo paprastus purškiamus dažus: „Gal lietus juos ir nuplaus, nežinau. Nereikia, kad liktų nei dažai, nei pati skulptūra – čia tik momentinė provokacija.“

O paklausta, kas parėmė finansiškai, teigė pasiėmusi paskolą. Dažymui prireikė 12 flakonėlių, kainavusių maždaug po 6 eurus.

Žinios iš ukrainiečių draugų Deimantei labai svarbios. „Tai –  vieninteliai siužetai, kuriuos kas 5 min. tikrinu, seku ir tikiu laiminga jų pabaiga. Beveik niekas nenori palikti Ukrainos ir renkasi likti kovoti. Kai kurie nori išvykti, tačiau yra įstrigę Kyjive. Viena kurso draugė išmoko plakti molotovo kokteilius, statyti barikadas ir atskirti šūvių garsus, priešinosi iki paskutiniųjų. Rusams susprogdinus televizijos bokštą, ji du kartus buvo per plauką nuo mirties, tačiau sėkmingai pabėgo į Lenkiją. Viena draugė su vaikinu neseniai sėkmingai pasiekė Slovakiją, tačiau jos šeima liko Kyjive, nes nenori išvykti“, – neslėpė emocijų menininkė.

Vis dėlto studentės idėją palaiko ne visi žmonės. Paminklo nudažymas viešoje erdvėje sukėlė ganėtinai daug diskusijų.

Vieni merginą gyrė už drąsą, kiti jos surengtą akciją pavadino vandalizmu. Kritikavo atkreipdami dėmesį, kad skulptūra, nupurkšta ilgalaikiais dažais, liko sugandinta. Nors paminklas ir nėra saugomas, tai – originalus meno kūrinys. Todėl mano, kad palaikymą Ukrainai buvo galima išreikšti kitokiu būdu ar bent kitomis priemonėmis, nepakenkiant paminklui.