Mūsų mieste viešėjo misionieriai iš kelių vienuolijų – Tiberiados broliai, redemptoristų kongregacijos nariai ir jų pagalbininkai.
Ne vienas ukmergiškis matė vienuolių drabužiais apsirengusius brolius, keliaujančius po miestą drauge su išskirtiniais augintiniais – asiliukais. Ne vienam tai sukėlė teigiamų emocijų ir jei nepaskatino atsisukti į Dievą, tai bent privertė pasidomėti misionierių veikla.
Tiberiados bendruomenė – vyrų ir moterų vienuolija, kurią 1979 metais Belgijoje įkūrė brolis Morkus. Bendruomenė Lietuvoje įsikūrusi Zarasų rajone, Baltriškių kaime. Jos gyvenime svarbiausia – malda, broliškos meilės puoselėjimas ir jaunimo bei šeimų katalikiškas ugdymas. Broliai ir seserys reguliariai keliauja po kaimus, mokyklas ir parapijas, lanko šeimas.
Kiti Ukmergėje vykusios misijos svečiai – iš Slovakijos atvykę gyventi į Lietuvą du kunigai redemptoristai.
Švenčiausiojo Atpirkėjo kongregacija, paprastai žinoma kaip redemptoristai, – religinė Katalikų Bažnyčios kongregacija, skirta misionieriškam darbui. Ji įkurta Italijoje. Kongregacijos nariai yra katalikų kunigai ir pašvęstieji religiniai broliai daugiau nei 100-e šalių.
Ukmergėje vykusių misijų savaitės metu Ukmergės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje kasdien buvo aukojamos šv. Mišios. Jų metu kalbėta tai dienai parinkta tema. „Ar po 20-ies metų vis dar bus mano parapija?“, „Aš esu Dievo mylima dukra“, „Jėzus – Gyvenimo davėjas“, „Tavimi aš gėriuosi“. Šios ir kitos temos nagrinėtos vykusiuose susitikimuose. Vyko atskiri susitikimai su moterimis, vyrais, jaunimu ir vaikais bei su Ukmergės mokyklų mokiniais. Susitikimas su jaunimu surengtas Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje, o kultūros centre – skirtas visiems – ir tikintiems, ir netikintiems – ukmergiškiams.
Susitikimų metu vienuoliai misionieriai iš Prancūzijos, Slovakijos, Latvijos ir Lietuvos pasakojo apie savo pašaukimo kelius, apie bendruomenę, dalijosi liudijimų patirtimis.
Misijų savaitė baigėsi sekmadienio vidurdienį šv. Mišiomis Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, kurias aukojo arkivyskupas Kęstutis Kėvalas. Prieš šv. Mišias koncertavo Vilniaus universiteto akademinio dainavimo studija „Veni gaudere“. Studentės kartu su Ukmergės meno mokyklos jaunių choru „Rūta“ giedojo šv. Mišiose.
Misijų savaitę Ukmergėje primins šios bažnyčios šventoriuje pastatytas kryžius. Jo autoriai – broliai Rimantas ir Stanislovas Zinkevičiai.
„Misionierius, kuris uždega žmonių širdis, pakeičia jų gyvenimus“, – sakė kryžių šventinęs arkivyskupas K. Kėvalas.
Ukmergės dekanato dekanas kunigas Raimundas Kazaitis sako, kad tokie, kaip Ukmergėje vykę, misijų renginiai prieškariu Lietuvoje buvo labai populiarūs. Dabar – nėra dažni.
Sako, kad labai didelis dalykas, kurį jie paliko, – išjudinta bendruomenė, nes vienuoliai per savaitę surengė dešimtis susitikimų mokyklose, kur dalyvavo apie 1 500 mokinių, mieste bendravo su daugybe žmonių.
R.Kazaitis pažymi, kad misija yra svarbi kiekvienam katalikui. Kiekvienas krikščionis prisiima įsipareigojimą skleisti tikėjimą. Tačiau ne kiekvienas tai daro. Dažniau pasiliekame būti nuošalėje, būti stebėtojais, o ne aktyviais tikinčiųjų bendruomenės nariais. Net tėvai šeimose nekalba apie tikėjimą, o laukia, kad tai padarytų tikybos mokytojai.
Dekanas R. Kazaitis sako, kad labai įsiminė vieno iš misionierių pastebėjimas, kad ateinantys į bažnyčią žmonės yra nutolę vienas nuo kito, nesidomintys vieni kitais. „Ateina, pavyzdžiui, į šv. Mišias būrelis žmonių ir net „labas“ vienas kitam nepasako. O juk taip neturėtų būti.“
Ragino kiekvienam pajusti asmeninę atsakomybę už savo bendruomenę, o ne likti tik vertintojais.
R.Kazaitis sako, kad misionieriai išvažiuodami paliko labai didelį optimizmo užtaisą. Jie paskatino nepasinerti į nusiminimą, o džiaugtis tuo, ką šiandien turime.
Pasakojo, kad Ukmergėje visą savaitę viešėjo 14 žmonių. Visi jie buvo apgyvendinti, pamaitinti, tad tikino, kad Misijų savaitė nebūtų įvykusi, jei ne aktyvūs parapijos bendruomenės nariai, pasirūpinę svečių priėmimu. „Vienas pats aš to tikrai nebūčiau padaręs“, – sako mūsų dekanato dekanas.
Pasak jo, Misijų savaitės sumanymas kilo dar iki karantino, kai tik jis buvo paskirtas į mūsų parapiją. Prasidėjus judėjimo suvaržymams, sumanymą teko atidėti. O dabar jam buvo ruoštasi labai rimtai ir atsakingai. R. Kazaitis dėkojo visiems prisidėjusiems prie bendrų darbų savo idėjomis, visokeriopa pagalba ir lėšomis.
