Tačiau yra ir kita miestui labai svarbi gerokai vėlesnė data – 1792 m. gegužės 22 d., kai Ukmergei suteiktas herbas. Būtent todėl šventė organizuojama gegužės pabaigoje.

Ta proga pirmadienį, gegužės 22 d., Kęstučio aikštėje visiems, kas tik norėjo, dalytas gimtadienio tortas.

Kaip sakė rajono savivaldybės atstovė spaudai Daiva Zimblienė, tortas – daugiau metafora. Iš tiesų miestelėnai vaišinti mini tortukais – specialiai šiai progai iškeptais keksiukais, meduoliais, balandžiais, kurių iš viso simboliškai buvo 690. Tad atėjusieji pasveikinti savo miesto ukmergiškiai gavo po tokį saldumyną.

Torto, pasak D. Zimblienės, atsisakyta galvojant apie ekologiją – supjausčius tortą, jį dalijant, reikėtų ir vienkartinių indų, servetėlių.

Saldumynus kepė UAB „Ukmergės duona“. Už tortą apmokėta iš miesto gimtadieniui skirto biudžeto.

Didžiajam tortui išdėlioti prireikė keturių stalų. Visus pasveikino rajono meras Darius Varnas,  Seimo narys Juozas Varžgalys, patrankos salvės, Meno mokyk-los muzikos skyriaus pučiamųjų orkestras ir šokėjos.

Skanauti torto rinkosi įstaigų darbuotojai, senjorai, mokiniai. Saldumynus kelios darbuotojos  išdalijo vos per dešimt minučių.

Šventės metu pristatyta ir kita gimtadienio dovana – elektrobusas, kuris visą savaitę nemokamai žmones vežios įvairiais miesto maršrutais.

***

1792 m. gegužės 22 d. Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas patvirtino anksčiau kitų didžiųjų kunigaikščių duotas privilegijas ir vietoje per gaisrus žuvusių dokumentų išdavė Renovacijos diplomą, kuriuo miestiečiai buvo atleisti nuo daugelio prievolių.

Karaliaus rašte skelbiama: „Mes, Karalius, norėdami minėtam Ukmergės miestui ir jo piliečiams laisvės ir apsaugą užtikrinti, į gerovę ir tvarką atversti, laisvais pripažįstame visus piliečius, minėtą Ukmergės miestą kartu su jo piliečiais iš visų jurisdikcijų išbraukiame, miesto valdymo didesnei garbei jam herbą, to miesto išrinktą, suteikiame.“

Miesto teisių grąžinimo akte herbas aprašytas taip: „Tai tarsi iš griuvėsių kylantis namas, ant kurio jau išaugusio fasado yra širdis altoriumi tarnaujanti, ant jo pastatyta atversta knyga su užrašu viršuje „Amžinas dėkingumas“, o pačioje atverstos knygos dešinėje – karališkas herbas su užrašu „Karaliui“, kairėje pusėje – rožė su penkiais lapais ir užrašu apačioje „Bičiuliui“.

Akte pasakyta, kad tokį herbą pasirinko patys miestiečiai.

Dabartiniame herbo variante jokių užrašų ant herbo nėra. Heraldikos specialistai herbo simboliką aiškina taip: sugriuvęs, bet atstatomas namas reiškia prarastas, o dabar vėl atgautas miestiečių teises, širdis – vilties simbolis, knyga – miestų įstatymas, kuriuo remiantis Ukmergė atgavo miesto teises, veršis knygos dešinėje pusėje – karališkasis Poniatovskių šeimos ženklas, rožė su penkiais lapais kairėje knygos pusėje – tuometinio Ukmergės vaito J. Kučevskio šeimos ženklas.

***

Ukmergės vietovardis pirmą kartą paminėtas 1333 m.: Hermano Vartbergės kronika rašo, kad Livonijos ordino magistras „...buvo prie Vilkenbergės“. Taigi 1333-iuosius ukmergiškiai vadina savo gimtadieniu. Šiemet minime 690-ąsias miesto įkūrimo metines.

Vytauto laikais Ukmergė buvo neeilinė vieta. 1435 m. po Pabaisko mūšio gavusi miesto teises, ji ėmė augti, išsiplėtė prekyba, kūrėsi amatininkai, pirkliai. Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia įsteigta 1387 m. – viena iš pirmųjų Lietuvoje.

1685 m. mieste pastatyta sinagoga. 1742 m. Ukmergėje įkurdinti pijorai, pastatyta Švenčiausiosios Trejybės bažnyčia. Prie jų vienuolyno veikė šešių klasių mokykla.

Po 1831 m. sukilimo mokykla ir vienuolynas buvo uždaryti. Dauguma bažnytinių žemių nusavintos ir atiduotos kuriamai pravoslavų cerkvei – ji pradėjo veikti 1841 m.

***

1700–1701 m. miestą nuniokojo gaisras – sudegė didžioji dalis namų, žuvo daug vertybių, gyventojų turtas buvo išplėštas. 1711–1712 m. Ukmergę ištiko maras. Po jo mieste neliko nė vieno gyventojo – vieni išmirė, kiti išsibėgiojo. 1733, 1765, 1781, 1782, 1787 m. siaubė gaisrai – kai kuriais metais net po kelis kartus, tačiau Ukmergė atkakliai kėlėsi iš griuvėsių ir pelenų ir XVIII a. antroje pusėje ėmė atsigauti.

Prijungus Lietuvą prie Rusijos, magdeburgiškoji miesto savivaldos teisė buvo palaipsniui panaikinta.

Per 1812 m. karą Ukmergė, buvusi svarbiu strateginiu punktu, vėl nukentėjo, vėliau kelis kartus degė. Tačiau miestas, įsikūręs patogioje vietoje, po visų negandų greitai atsistatydavo.

1836 m., nutiesus Daugpilio–Kauno plentą, pastatyta arklių pašto stotis, 1838 m. mieste buvo 109 krautuvės, 16 smuklių ir viešbučių, 1850 m. veikė 3 plytinės, alaus darykla, 7 odos dirbtuvės, gyveno 97 pirkliai, 337 amatininkai, veikė 235 krautuvės. Pradėjo veikti degtukų fabrikas, vėliau – spaustuvė.

***

XIX a. viduryje mieste jau būta dalinio vandentiekio, 1897 m. gyveno 13 532 gyventojai. Iki XIX a. pabaigos susiformavo savitos architektūros ir išplanavimo senoji miesto dalis dešiniajame upės krante – urbanistikos paminklas. XIX a. pabaigoje pradeda reikštis tautinis judėjimas, kultūrinis gyvenimas. 1907 m. įsteigta berniukų, 1908 m. – mergaičių gimnazija. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ukmergėje buvo 28 pramonės įmonėlės, daug krautuvių ir užeigų. 1915–1918 m. vokiečių okupacija miestui atnešė daugybę nelaimių: sudeginti tiltai, sugriauta daug pastatų, nukentėjo gyventojai.

***

Nepriklausomybės metais Ukmergė išaugo ir išgražėjo: išgrįstos gatvės, nutiesti šaligatviai, pastatyta elektros stotis. 1923 m. mieste buvo 41, 1933 m. – 120 pramonės įmonių ir dirbtuvių, 461 krautuvė. Įrengta autobusų stotis, pastatytas gelžbetoninis tiltas per Šventąją. Veikė lietuvių, lenkų, žydų gimnazijos, kelios pradžios mokyklos, amatų mokykla, mokytojų seminarija, kelios bibliotekos ir knygynai, spaustuvėje buvo leidžiamos knygos, laikraščiai.

1932 m. Ukmergė gavo pirmos eilės miesto teises. Apskrities centre pastatyta puikių administracinių pastatų. Ukmergėje buvo Lietuvos kariuomenės 1-ojo pėstininkų DLK Gedimino pulko nuolatinė būstinė.

Prieškariu mieste gyveno 12 367 žmonės. 1940–l941 m. daug ukmergiškių nukentėjo nuo bolševikų, o vokiečiai okupantai išžudė beveik visus žydų tautybės gyventojus.

Nuo bombardavimų ir gaisrų per karą smarkiai nukentėjo miestas. Po karo ukmergiškiams vėl teko gydytis žaizdas, kurias paliko karas, trėmimai, rezistencijos.

UŽ inf.