Dr. V. Migonytė pasakojo apie Lietuvos kurortus.  Autorės nuotr. Dr. V. Migonytė pasakojo apie Lietuvos kurortus. Autorės nuotr.

Tarpukariu Ukmergė buvo kurorto miestas – turėjo vakarietišką Pivonijos kurortą su kurhauzu ir visomis kurorto pramogomis.

Tęsiant renginių ciklą „Pažinti miestą: Ukmergės architektūra ir miestelėnai“ pranešimą apie tarpukario kurortus skaitė Vytauto Didžiojo universiteto Menotyros katedros lektorė daktarė Viltė Migonytė.

Pranešimu apžvelgta modernaus kurorto priešistorė ir pasakojama apie poilsio vietų tinklo susiformavimą po Lietuvos kurortų įstatymo priėmimo. Tinkle buvo ir Ukmergės Pivonijos kurortas.

V.Migonytės teigimu, industrializacija, besiplečianti pramonė dar XIX amžiuje skatino žmones ieškoti atsvaros taršai – sveikesnės aplinkos. 1902-aisiais brito Ebenezerio Howardo suformuota miesto sodo koncepcija, siūlanti miesto sode sutelkti gyvenamuosius namus, kultūros, pramogų įstaigas, o pramonę atskirti nuo gyvenamosios zonos, išpopuliarėjo daugelyje šalių.

Bandyta apjungti miesto ir priemiesčio gyvensenos privalumus, kultūrinę ir darbo infrastruktūrą papildant žaliosiomis zonomis.

Įteisintas laisvalaikis

Laisvalaikio kultūros atgarsiai Lietuvą, pasak lektorės, pasiekė XIX–XX amžių sandūroje, kai Rusijos aukštuomenė vykdavo ilsėtis ar sveikatintis į tam pritaikytas vietoves.

Lietuvoje buvo žinomi Palanga ir Birštonas, kur dar iki I pasaulinio karo žmonės vykdavo gydytis. Čia susiformavo pirmoji gydyklų infrastruktūra.

1919-aisiais buvo ratifikuota 48-ių valandų darbo savaitė. Tai reiškė, kad darbininkai galėjo turėti ir planuoti laisvalaikį.

1930-aisiais buvo aprašyta, kaip reikia organizuoti miesto sodo erdvę: „Bendrieji sodnai (6 kv. metr. žmogui) privalo būti ne tingiai ir puošniai romantiški, bet gausiai ir aktyviai žali: sporto parkai, žaidimo aikštelės ir maudyklės (jaunuomenės parkai)“ („Diena“, 1933-05-07).

V.Migonytė pastebėjo, kad ilsėjimasis miesto pakraščiuose plito su poreikiu vasaroti, atostogauti, keliauti.

1933-iaisiais Kauno gyventojai spaudoje dalijosi prisiminimais: „Ligi 1903 metų iš Kauno beveik niekas iš vidutinių sluoksnių žmonių nevažinėjo vasarą ilsėtis. Tik nuo 1903 įeina madon vasaroti“ („Diena“, 1993-07-07).

Kurortų įstatymas

Tarpukariu Lietuvoje susiformavo visas kurortų tinklas. Nors kurortai daugiausia asocijuojasi su poilsiu ir pramogomis, valstybė tuo laikotarpiu sprendė ir kur kas sudėtingesnius klausimus – buvo daug karo invalidų, plito užkrečiamos ligos, tokios kaip tuberkuliozė. Tad buvo dairomasi infrastruktūros, kur galima siųsti ligonius.

Pirmiausia atsigręžta į Palangą ir Birštoną. Tačiau poreikis buvo kur kas didesnis. Po kelerių metų atkurtas ir Likėnų (Smardonės) kurortas.

1932-aisiais priimtas Lietuvos kurortų įstatymas ir kurortai kūrėsi vienas po kito.

Įstatymu buvo išskirtos dvi kurortų kategorijos: vietovės, turinčios gydomųjų šaltinių, purvų ir tinkamų patalpų ir įrenginių ligoniams gydyti, bei vietovės, kurios yra patogios pailsėti ir sveikatai pataisyti. Pagal antrą kategoriją kurortu galėjo tapti bet kokia teritorija, esanti gamtos apsuptyje.

Tad kurortai vystyti dviem kryptimis – sveikatos ir laisvalaikio.

1933-iaisiais jau buvo sudarytas oficialus Lietuvos kurortų sąrašas – jame kiekvienas regionas turėjo po oficialų kurortą. O sklaidant tarpukario spaudą, pasak pranešėjos, daug ir kitų paminėjimų. Mat miestai spekuliuodavo šia tema, siekdami privilioti poilsiautojus.

Įstatymas apibrėžė pareigybes, kas gali vadovauti kurortui – karininkas arba gydytojas. Pivonijos kurortui ilgą laiką vadovavo miesto burmistras, karininkas, pulkininkas Vladas Rėklaitis.

Kurortuose rinkta rinkliava, dabar vadinamasis „pagalvės mokestis“. Valstybė buvo nustačiusi jo lubas: 15 litų – asmeniui, 40 litų – šeimai. Taikytos lengvatos senjorams, vaikams, neįgaliesiems, organizacijų nariams. 

Miestai siekė atstatyti ir gerinti infrastruktūrą po karo, administracinius ir visuomeninius pastatus, tad kurortų mokestis buvo itin aktualus.

Dažnai kurortams kurti nebuvo skiriamos naujos teritorijos – kurortas įsikurdavo jau esamoje. Tačiau, pavyzdžiui, Ukmergėje Pivonijos kurortas buvo įkurtas pušyne, nuo miesto nutolusiame apie 2 km.

Modernūs kurortai

Pranešėja išryškino pagrindinius aspektus, charakterizuojančius kurortą – buvo svarbu gamta, architektūra, sveikatinimosi galimybės, pramogos.

Svarbiausia kurorte – pramogų, prekybos ir poilsio zona kurhauzas. Žodis „kùrhauzas“ yra kilęs iš vokiečių kalbos. Tai – poilsio namų koncertų, šokių salė su bufetu.

„Kiekvienas save gerbiantis kurortas turėjo kurhauzą“, – pasakojo pranešėja. Čia po vienu stogu telkėsi daug funkcijų: gyvenamoji (kambarių nuoma), pramogų (biliardas, šokiai, koncertai), maitinimo.

Kurhauzus kai kur statė naujus, kitur panaudodavo jau esamus pastatus. Pivonijoje kurhauzas buvo pastatytas. Apie jo statybas 1935-aisiais rašė laikraščiai. Darbus atliko miesto bedarbiai. 1936-aisiais kurortas jau turėjo kurhauzą. Čia grodavo orkestras, šalia buvo teniso aikštė.

Jame apsigyventi galėjo 10 asmenų. Apgyvendinimo paslauga teikta su patalyne, maistu ir kitais patarnavimais. Kambariai buvo su vonia, elektra, veikė telefonas ir radijas. Nuoma kainavo 5 litus. Tai buvo labai modernu. Ukmergėje atidarius kurhauzą jį valdė vietos verslininkas Česlovas Petravičius.

Orkestras, pasak V. Migonytės, buvo kurorto identiteto ženklas. Koncertuoti įrengdavo pavėsines, rotondas. Orkestrui išlaikyti buvo skiriama nemažai pinigų. Įdomu, kad 1934-aisiais koncertai laikyti sveikatinimo priemone. Manoma, kad Pivonijos kurorte koncertuodavo Lietuvos kariuomenės I pėstininkų DLK Gedimino pulko orkestras.

Pramogos

Tarp miesto ir kurorto kursavo autobusai, tad susisiekimas buvo patogus.

Svarbi kurorto pramoga – kino teatras. Ji ypač išpopuliarėjo ketvirtojo dešimtmečio pradžioje. Ukmergėje buvo bent keletas kino teatrų, įsteigtų privačių asmenų. Vienas iš jų – Broniaus Sabulio kino teatras.

Kita kurortų detalė – kioskai.  Yra išlikęs kiosko, kuriam prašyta leidimo Ukmergėje, brėžinys. Taip pat nuotrauka kiosko, stovėjusio Kęstučio aikštėje.

Kurortų lankytojai daug laiko praleisdavo miestų soduose. Ukmergėje tai galėjo būti Pilies parko vieta. Įėjimas į sodą kainavo 20 ct.

Kurortuose taip pat vykdavo ir kitos veiklos, susijusios su tuo metu propaguota sveiko kūno kultūra.

Pranešėjos duomenimis, Ukmergėje svarstyta apie antrą kurortą prie upės, nes vanduo buvo svarbus pramogavimo elementas. Kurortuose prie vandens formavosi speciali infrastruktūra – persirengimo kabinos, maudymosi kabinos ant ratų, baidarių nuomos klubai ir kt. Buvo siūlomos atraktyvios pramogos, vyko maudynių kultūros progresas.

Architektūros tendencijos

V.Migonytė atkreipė dėmesį, kad lietuviai sekė vakarų madomis. Kurdami poilsio erdves statė modernios architektūros vilas. Pastatų struktūra buvo elegantiška, stogai plokštesni. Ukmergėje modernumu išsiskyrė Ligonių kasų pastatas, projektuotas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Dabar jame įsikūrusi viešoji biblioteka.

Stengiantis išsivaduoti iš imperijos palikimo, kurta ir tautinė „svirnelių“ architektūra. Tai atsispindėjo puošyboje naudojant medinės architektūros elementus.

Išpopuliarėjo sveikas projektavimas – buvo siekiama atverti erdves šviesai.

Kuriant sveikatingumo infrastruktūrą, skirtą „limpamosioms“ ligoms gydyti, pastatai pasižymėjo balkonais prie kambarių, atviromis terasomis. Tuberkuliozė gydyta daug laiko leidžiant gryname ore, saulėje. Tad vykdoma funkcija lėmė, kaip atrodė pastatas.

Kurortai įsileido įvairias organizacijas bei privačias iniciatyvas. Steigėsi karininkų ramovės, įvairūs klubai – policijos sporto, karo invalidų sąjungos ir kt. Organizacijos kurortuose statėsi savo pastatus – tai buvo prestižo reikalas.

Žmonių pritraukimas

Siekiant pritraukti žmones, būdavo pasitelkiamos įvairios priemonės. Spauda skelbdavo „weekend’ų“ sąrašus, publikuodavo, drąsiai reklamuodavo seksualų kūną ir įvairias vakarietiškas prekes – kremus, viskį, cigarus, šilkines kojines.  Žmoguje pradėta įžvelgti perkamąją galią. 

Dėmesiui patraukti specialiai naudoti anglicizmai, amerikonizmai, karikatūros. Publikuota didaktinių straipsnių, mokančių, kaip elgtis – kaip nenuskęsti, nenudegti odos, ką teptis nudegus ir kitokių. Tai buvo masinis reiškinys, vienijęs kurortų valdytojus ir kėlęs visuomenės dvasią.

Tarpukariu Ukmergė po laikinosios sostinės sparčiausiai įsisavino modernizacijos procesus, vakarietiško kurorto su visomis jam būdingomis pramogomis įkūrimas buvo to dalis.

***

Susitikimų ciklas „Pažinti miestą: Ukmergės architektūra ir miestelėnai“ yra Ukmergės meno draugijos projektas. Jo autorė ir organizatorė – Jurga Jackevičiūtė. Partneris – Vlado Šlaito viešoji biblioteka. Projektą finansuoja rajono savivaldybė pagal neformaliojo suaugusiųjų švietimo mokymosi programą.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų