Nuo Užgavėnių iki Velykų krikščioniškasis pasaulis laikosi gavėnios. Kuo ypatingas šis laikotarpis?
Gavėnia trunka 40 dienų iki Velykų. Tai – septynios savaitės. Pagrindinis tikslas – tinkamas pasirengimas pasitikti Velykas, kad jos nebūtų tik išorinis pavasario atėjimo paminėjimas, kaip labai dažnai sakoma. Kalbant, kas yra Velykos, dažnos pagoniškos interpretacijos, įtraukiančios žmogų į metų sukimosi ratą. Metų laikai ateina ir praeina. Atbundame, paskui vėl ateina ruduo, vėl prasideda tarsi sąstingio laikas. Iš tikrųjų krikščionio gyvenimas turi linijinę kryptį ir kiekvienos Velykos mus veda ne į tą užburtą ratą, bet į amžinybę. Amžinasis gyvenimas ir kyla iš Velykų šventės. Todėl Bažnyčia ir turi šitą 40-ies dienų gavėnios laikotarpį, turintį gilią biblinę prasmę.
Gal galite paaiškinti, kodėl būtent 40 dienų?
Daug sąsajų randame Šventajame Rašte. Pavyzdžiui, kai išrinktoji tauta, Mozės vedama, išėjo iš Egipto nelaisvės, ta kelionė per dykumą į pažado žemę truko 40 metų. Tą patį atsikartojantį skaičių – 40 dienų buvimo dykumoje – turime Jėzaus gyvenime, prieš jam pradedant viešąją veiklą.
Ta simbolika yra tarsi atsikartojantis dalykas, rengiantis šitam pamatiniam įvykiui – Velykoms. Iš tikrųjų krikščionys kaip pačią pagrindinę šventę švenčia ne Kalėdas, kad ir kaip gražiai tada viskas blizga (pirmaisiais amžiais Kalėdos iš viso nebuvo švenčiamos), bet būtent prisikėlimo įvykis yra esminis, suaugęs kartu su Kristaus Kančia, jo mirtimi ant kryžiaus. Vėlgi mes negalime matyti vien tiktai kančią. Prisikėlimo rytas, Velykos – iš čia kyla visas mūsų tikėjimo turinys, ir jam reikalingas deramas pasirengimas. Todėl yra kvietimai į rimtį.
Koks yra tas deramas pasirengimas? Ko reikėtų laikytis?
Daugelis labai primityviai supranta, kad kažko negalima valgyti, pavyzdžiui, mėsos. Taip, yra pasninko dienos – penktadieniai. Bet šiandien ir pasninko tikrovė pasikeitusi. Čia kiekvienas turėtų žiūrėti, kas jam neša didesnę naudą. Kas man bus iš to, kad aš penktadienį nevalgysiu mėsos, bet prisivalgysiu šventinių prabangių patiekalų iš jūros gėrybių? Kaip pranašas Izaijas sako, pasninkas reiškia nuimti neteisėtai uždėtus pančius, atstatyti teisingumą tarpusavio santykiuose ir panašiai. Jis labai daug vardija, koks pasninkas Dievui patinka. Šiandien žmogus turėtų būti ieškantis, kas atskiria jį nuo Dievo. Turiu mintyje ne netikinčius žmones, bet tikinčius. Mes visi esame kovoje ir visi turime labai daug kliūčių tą santykį palaikyti su Dievu, išlikti meilės ryšyje, ne vien tiktai pareigose. Pagundų visokių turime. Kad ir internetą. Kiti turbūt net nežino, kad serga priklausomybe nuo technologijų. Galbūt šitoje vietoje reikia pasninko?
Likus savaitei iki Velykų šventėme Verbų sekmadienį? Kokia šios šventės prasmė?
Verbų sekmadienis mūsų Bažnyčią įveda į tą savaitę, kurią vadiname Didžiąja arba dar kiti vadina Šventąja. Kur tas didumas? Toje savaitėje nepadaugėja dienų ar valandų dienose, bet prasmė yra minimų įvykių didingume. Visas krikščioniškas mokymas ir kyla iš tų įvykių.
Didžioji savaitė. Ką ji reiškia – Didysis ketvirtadienis, penktadienis ir šeštadienis?
Didysis ketvirtadienis – Eucharistijos įsteigimas, kunigystės, kaip didelės dovanos Bažnyčiai. Katedroje susirenka visos vyskupijos kunigai, yra šventinami aliejai, reikalingi sakramentams teikti. Krikštui naudojami šventieji krizmos aliejai, kandidatai tapti krikščionimis yra patepami katechumenų aliejais, yra ir ligonių patepimui skirti aliejai. Šie trys aliejai šventinami kartu su vyskupu, švenčiant Mišias. Visi vyskupijos kunigai dalyvauja minėtoje apeigoje ir po jos į savo parapijas parveža pašventintus aliejus, kurie bus naudojami iki kitų Velykų.
Didysis ketvirtadienis yra ir kunigystės, kaip tarnaujančios Dievo tautai, palikimas Bažnyčiai – tai taip pat labai svarbus momentas. Tai – Jėzaus valia ir didelė dovana Bažnyčiai. Kartais žmonės klausia, ar jūs turite profesinę dieną, kaip yra mokytojų, medicinos darbuotojų diena. Jeigu kunigystę vadintume profesija, tada sakytume, kad Didysis ketvirtadienis yra ta diena. Tada kunigai, susirinkę aplink altorių katedroje, kuri yra pagrindinė šventovė arkivyskupijoje, atnaujina kunigystės pažadus – tarnauti Dievo tautai.
Grįžus iš katedros vakare parapijų bažnyčiose yra švenčiamos Mišios ir minimas Eucharistijos įsteigimas. Tai – Paskutinės vakarienės įvykis. Evangelija mums rodo, kad Jėzus trokšte troško valgyti šitą vakarienę. Prieš kentėdamas jis sako: „Daugiau su jumis jau nebevalgysiu.“ Jėzus paliko būdą kaip, jam pasitraukus iš žemiškojo gyvenimo, tai daryti jo atminimui. Tai išgirsti labai svarbu, nes iš čia ir kyla Didžiojo ketvirtadienio svarba. Vėl esu kviečiamas, nesvarbu, ar kunigas, ar pasaulietis, vis tiek esu pakrikštytas, reiškia krikščionis. Svarbu, kad vėl tarsi naujomis akimis pažvelgčiau į tą kvietimą švęsti Mišias. Jėzus labai aiškiai įvardija: „Tai darykite mano atminimui.“ Kad mes neužmirštume jo asmens, neišleistume to santykio iš akių, neužmirštume jo mokymo.
Eucharistija – kaip krikščioniško gyvenimo centras. Viskas, kas vyksta bažnyčioje, turėtų susivesti į Eucharistijos šventimą. O Eucharistijos šventimą mes turime nuo Paskutinės vakarienės momento, kuris minimas būtent Didįjį ketvirtadienį. Paskui jau, pasibaigus pamaldoms, nudengiami altoriai, Švenčiausiasis Sakramentas pernešamas į garbinimo altorių ir ateina Didysis penktadienis.
Didysis penktadienis skirtas atgailai?
Didysis penktadienis yra tylos, ramybės diena, kada Bažnyčia nešvenčia jokių sakramentų. Nei krikštijama, nei laiminamos santuokos, net Mišios neaukojamos, – visiškai nieko. Laidojimas – ne sakramentas, o sakramentalija. Palydėti velionį galima, bet be Mišių aukos. Tokiu atveju Mišios būna aukojamos, priklausomai nuo to, kada žmogus mirė, gali būti ketvirtadienį arba jau po Velykų. O Didįjį penktadienį, kadangi tai yra Viešpaties mirties diena, Bažnyčia neturi jokių kitų pamaldų, išskyrus Kryžiaus pagerbimo apeigą. Tikintieji po tam tikros apeigos, po kryžiaus iškėlimo, parodymo, kokia kaina mes esame atpirkti – Jėzaus mirtimi ant kryžiaus, atsiklaupdami ir pabučiuodami pagerbia kryžių. Tada dalinama Komunija.
Po tų apeigų Bažnyčia vėl yra ramybės būsenoje visą Didįjį šeštadienį iki vadinamos Velyknakčio liturgijos, kai budima prie Viešpaties kapo.
Ar Ukmergėje yra kokios nors tradicijos būtent Velyknakčio liturgijai?
Didelio išskirtinumo nėra. Visos apeigos vyksta nustatyta tvarka.
Anksčiau, kai žmonės tikrai suprato šitų dienų vertę ir prasmę, visur bažnyčiose budėdavo per naktį. Dabar jau pagyvenę ukmergiškiai man yra pasakoję, kad, kai, jie dar buvo jauni čia, šioje bažnyčioje, budėdavo visą naktį.
Velyknakčio liturgija vakare prasideda ugnies šventinimu. Didįjį šeštadienį labai iškilmingai švenčiamas Dievo žodis. Daug skaitinių skaitoma iš Senojo Testamento, paskui pereinama į Naująjį. Skaitant Šventąjį Raštą permąstoma visa išganymo istorija. Atėjus Mišių šventimo laikui, iškilmingai užgroja vargonai, pradedama giedoti „Glorija“ – himnas „Garbė Dievui aukštybėse“. Ir tada bažnyčia atgyja, užsidega šviesos.
Visas šis šventimas turėtų baigtis iškilminga Velykų procesija tekant saulei sekmadienį. Iki to žmonės, būdavo, visą naktį budėdavo prie Švenčiausiojo Sakramento melsdamiesi ir apmąstydami. Dabar šito nėra, kadangi tikintieji nebesusirinktų.
Ar ta tradicija išnyko sovietmečiu?
Čia ir yra paradoksas, kad sovietmečiu tą tradiciją dar žmonės išsaugojo. O paskui (gal čia kiek ir bažnytinė liturginė reforma prisidėjo) pradėjome taikytis prie žmonių, kad jiems būtų patogu, ir ta liturgija tapo trumpesnė, mažiau iškilminga.
Jeigu dabar kas nors norėtų dalyvauti, kada reikėtų atvykti ir kas vyktų?
Ukmergėje, Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Velyknakčio liturgija vyksta 19 val. Ji užtrunka apie dvi valandas, gal truputėlį daugiau. Po to susirinksime Velykų rytą iškilmingai procesijai, po kurios bus švenčiamos iškilmingos Velykų ryto Kristaus prisikėlimo šventos Mišios.
Velykos – džiaugsminga šventė. Kokia jos pagrindinė žinia žmonijai?
Žinia, kad Kristus prisikėlė ir kad mes prisikelsime. Jeigu labai trumpai pasakyti, tai šitai svarbiausia.
Labai sunku suvokti, kaip mes prisikelsime. Su kūnais, ar be kūnų? Kaip tai bus?
Ir apaštalams tai buvo sunku suvokti. Mes tikėjimo išpažinime labai aiškiai sakome: „Tikiu kūno iš numirusiųjų prisikėlimu.“ Kaip tai įvyks, čia aš jums nieko negaliu pasakyti. Mes esame kartu su Jėzaus apaštalais tuos dalykus svarstantys. Jie svarstė, ką reiškia prisikelti. Mes nė vienas tos patirties neturime. Bet mes tikime Jėzumi Kristumi, tikime jo pažadu, ir žinome, kad Dievo duoti pažadai nėra šiaip sau ištarti žodžiai į tuštumą. Dievas yra ištikimas savo sandoroms ir jisai mums yra pažadėjęs, kad, jeigu mes artinsimės prie Viešpaties Jėzaus, turėsime amžinąjį gyvenimą. Čia yra pati geroji žinia. Jeigu šiandien dėl savo pragmatizmo klausiama, kas man iš tų Velykų, tai – žinia, kad mano, kaip žmogaus, gyvenimas nėra baigtinis. Aš esu sukurtas amžinybei. Net jei mano likime įvyko nuopuolis. Mes buvome sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą.
Galima daug kalbėti, kuo mes į jį panašūs – gebėjimu mylėti, laisve pasirinkti. Kiti gamtoje – gyvūnija ar augalija – užprogramuoti pagal tam tikrus dėsnius. O žmogus turi laisvę rinktis tiek gėrį, tiek blogį. Tuo mes, galima sakyti, esame panašūs į Dievą. Tas žmogaus paveikslo panašumas į Dievą yra jo amžinumas. Dievas sukūrė mus, kad mes gyventume amžinai.
Todėl labai svarbus dalykas, kaip tinkamai pasiruošti Velykoms, yra rimtis.
Rimtis ir atgaila?
Atgailos akcentas yra tam, kad mes susitaikytume su Dievu. Gana apleistas yra Išpažinties sakramentas. Ateiti išpažinti nuodėmes – labai svarbu. Psichologiškai tai nėra lengvas dalykas, bet, kaip ir visas dvasinis gyvenimas, tai yra kovos kelias. Jis niekada nėra lengvas. Bažnyčia sako: „Bent kartą metuose apie Velykas atlik išpažintį ir priimk Šventąją Komuniją.“ Tai parašyta viename iš Bažnyčios įsakymų.
Velykų laikas yra iki šv. apaštalų Petro ir Povilo iškilmės. Tai – birželio pabaiga. Tuo Velykų laiku tikintieji yra kviečiami atlikti velykinę išpažintį.
Kaip teisingai atlikti išpažintį?
Čia gali pažiūrėti kaip tiesiog į atėjimą prie klausyklos. Dažnai mąstome: ką aš čia padariau? Nieko blogo. Bet tai nėra atgaila. Atgaila – daug platesnė sąvoka. Atėjimas prie klausyklos – tiktai vienas jos momentas. Iš tikrųjų tinkamai atgailaujantis žmogus ruošiasi. Į atgailą įeina ir nuodėmių prisiminimas, ir apmąstymas savo gyvenimo, ir gailesčio išgyvenimas. Tai nėra vien emocinis dalykas, bet nuotaika, nusistatymas, apimantis visą tavo asmenį. Apmąstymas, kokį poveikį daro nuodėmė, kad ji ardo santykį tiek su Dievu, tiek su žmonėmis, tiek su savimi pačiu.
Daugybė žmonių šiandien yra kančios paliesti neviltimi, depresija. Kartais tai gali būti psichologinės problemos, bet labai dažnai tai – gilesnės, dvasinės problemos. Ir ne visada žmogus pripažįsta, kad jam reikia dvasinės pagalbos. Išpažintis tai ir yra. Bažnyčia todėl ją vadina gydymo sakramentu.
Man yra tekę iš Vilniaus sulaukti praktikuojančio psichoterapeuto skambučio. Sako: „Ar galėtumėte suteikti pagalbą? Aš konsultuoju žmogų iš Ukmergės, kuris turi problemų. Matau, kad tai nėra psichologinės problemos, o daug gilesnės. Reikalinga dvasinė pagalba, užtarimo malda. Ar galėtumėte priimti?“ Ačiū Dievui, kad tokių specialistų atsiranda.
Kaip ir mes turime pripažinti, kai yra liga. Pavyzdžiui, egzorcistai sako, kad ne kiekvienas atvejis, kai nežinia kas darosi, yra piktosios dvasios apsėdimas. Iš tikrųjų tai – labai reti dalykai. Dažniausiai būna psichiniai sutrikimai ir čia egzorcistas nelabai ką gali padėti, nes nėra psichiatras. Tada jis, kaip kompetentingas savo srityje dvasininkas, skirtas šitai tarnystei, siunčia žmogų psichiatro pagalbos.
Labai svarbu atstatyti santykį su Dievu. Ir Bažnyčia išmintingai elgiasi, kviesdama tikinčiuosius atkurti tą dvasinį santykį.
Lygiai taip, kalbant apie atgailą, paminėjau ir nuodėmių prisiminimą, kuris kyla iš savo gyvenimo apmąstymo, gilaus, rimto, susieto su malda, šaukiantis Šventosios Dvasios. Ir tiktai tada, kai atpažinęs savo klaidas gailiesi, tik tada ateini prie klausyklos. O po to seka padarytų klaidų atitaisymas, jei tai įmanoma padaryti, ir kartu žmogaus ryžtas keisti gyvenimą.
Kiekvienas atėjimas prie klausyklos, ar tai būtų mano išpažintis, nes mes, kunigai, irgi einame išpažinties, yra atsivertimo momentas. Jis neatsitinka kartą ir visam gyvenimui, tai – nuolatinė būsena. Atsivertimas yra susijęs su mano pasiryžimu kažką gyvenime keisti, kad gyvenimas įgautų kitokią kryptį. Tai svarbu visus metus, bet ypatingai svarbu per Velykas.
Kodėl Velykų šventės diena kasmet vis kita?
Yra trys pagrindinės krikščionių kryptys – katalikai, protestantai ir ortodoksai (stačiatikiai). Mes su protestantais dažniausiai tuo pačiu laiku švenčiame, o Rytų krikščionių kartais sutampa datos, kartais ne. Todėl, kad mes laikomės skirtingų kalendorių. Yra Julijaus kalendorius ir yra reformuotas Grigaliaus kalendorius. Vakaruose Bažnyčia Velykas švenčia laikantis Grigaliaus kalendoriaus. Taisyklė tokia, kad po lygiadienio pirmoji mėnulio pilnatis yra Velykos. Kada pilnatis išpuola, tada ir švenčiame.
Ko palinkėtumėte ukmergiškiams šios šventės proga?
Visiems, kurie skaitys, kurie ateis ar į vieną, ar į kitą bažnyčią švęsti Velykų, mano didžiausias linkėjimas, kad tai būtų daroma kiek įmanoma sąmoningai, rimtai, kad tai nebūtų vien tiktai tradicijų laikymasis. Kiekviena tradicija visada turi tikslą ne kad išsaugoti kuo didesnį kiekį žmonių, kurie jos laikosi, bet vesti į prasmę. Velykų tradicija atveria žmogaus gyvenimo amžinumą ir kyla iš labai didelės kainos, kurią Dievas dėl savo meilės žmogui sumokėjo.
Protestantų teologas Ditrychas Bonhoferis, kuris nacių laikais buvo nužudytas koncentracijos stovykloje, sakė kad mūsų išganymas yra Dievo malonė, bet nepigi malonė. Dievas sumokėjo labai didelę kainą, kad mes gyventume ir kad būtume sutaikyti su Dievu. Tad labai norėtųsi, kad mūsų požiūris į tai būtų rimtas, kad per Velykas ne margučių ridenimas ir pavasarinės šventės būtų svarbiausia, o tai, kad ta šventinė nuotaika kiltų iš turinio. Kad mes tą turinį atrastume, kad jį labai rimtai priimtume ir jį švęstume.
Kalbino Skaistė Vasiliauskaitė-Dančenkovienė
