Taip jau susiklostė, kad teko gimti ir gyventi visai šalia senųjų Ukmergės žydų kapinių. Čia mūsų namas, pastatytas 1932 metais, buvo pats paskutinis tuo metu Ukmergės Užupyje. Todėl noriu pasidalinti prisiminimais apie senąsias žydų kapines.

Prieš Pirmąjį pasaulinį karą Ukmergėje gyveno apie 8 000 žydų. 1887 metų statistikos duomenimis, iš 13 532 gyventojų Ukmergėje 7 287 buvo žydų tautybės. Todėl ir kapinių jiems reikėjo didelių. Palyginimui pasakysiu: Ukmergės žydų kapinės užima apie 10 ha plotą, o lietuvių kapinės Vaižganto gatvėje yra apie 3,6 ha proto. Taip teigiama Vikipedijoje. Ir šis plotas nurodomas jau praplėtus jas – vėlesniais laikais.

Ukmergės žydų kapinės irgi susideda iš senesnių kapinių ir naujesniųjų, kurios nuo mano namo Trakų skersgatvyje tęsėsi iki dabartinės Linų gatvės.

Senosios kapinės buvo apjuostos aukštoka tvirta akmenine tvora. O nuo mano namo naujesnė kapinių dalis bandyta aptverti cementine tvora, kuri tęsėsi iki pat dabartinio vaikų darželio „Buratinas“.

Matyt, dėl karo ji nebuvo užbaigta. Cementinė tvora buvo pakopinė, aukštis parenkamas, atsižvelgiant į reljefą. Mes, aplinkiniuose namuose gyvenę vaikai, ant jos viršaus bėgiodavome. Buvo smagu.

Dabar daug rašoma, pasakojama apie sovietų žiaurumus, nežmogiškumą. Jie negerbė jokios religijos, negerbė nei gyvų, nei mirusių žmonių. Ta nepagarba ir cinizmas ryškūs kalbant apie  Ukmergės žydų kapines.

Apie 1957 m. į dabartinę Trakų gatvę atvežė akmenskaldę. Pradžioje buvo atvežta lauko akmenų, o vėliau pradėjo rinkti senesnės kapinių dalies kapų akmenis, griauti akmeninę kapinių tvorą ir akmenis malti.

Labai didelius akmenis, kurie tikriausiai nepralįsdavo pro akmenskaldės „žiaunas“, skaldė pasamdyti akmenskaldžiai. Du iš jų prisimenu: tai buvo mano kaimynas Astikas ir Jankauskas iš Bugenių gatvės (deja, vardų nežinau). Jie tuos akmenis skaldė kūjais, po to veždavo prie minėtos akmenskaldės, dėdavo kiekvienas į savo krūvą. Matyt, pagal jos dydį mokėdavo atlyginimą.

Įdomu pažymėti, kad tuo metu senojoje kapinių dalyje žydams įprastų didelių paminklų nebuvo.

Tiesa, buvo vienas granitinis šlifuotas paminklas, stovėjęs ant kalniuko netoli tvoros palei Vilniaus gatvę ir vienas –  ties įėjimu į naująją kapinių dalį. Jie turbūt pastatyti pasiturintiems žydams. O dauguma kapelių buvo apdėti paprastais lauko akmenimis, apie 30–40 cm skersmens. Šiuos irgi „sėkmingai“ sumalė. Sumaltus akmenis pylė į didelę krūvą ir stūmė link Malkų gatvės. Akmenų maltą masę gabendavo tam pritaikytais vežimėliais.

Tuos sumaltus akmenis naudojo asfaltuojant Vilniaus, Kauno, Vytauto gatves ir veždavo į naujai tiesiamus kelius. Taip užpilta Vilniaus gatvė, gal ir dar kelios. Kažin, ar neprakeikti tie keliai?

Dabartinių Vilniaus ir Trakų gatvių sankryžoje iki šių dienų stovi senas namelis, kuriame būdavo atliekamos mirusių žydų laidojimo apeigos. Ten juos nuprausdavo, suvyniodavo į drobulę, paskui laidodavo. Dabar ten gyvenamasis namas.

Vyresni žmonės pasakojo, kad žydus laidodavo negiliai ir pusiau sėdomis. Jų galvos po žeme būdavo iki pusės metro. Girdėjau tokį pasakojimą, kad vilkinis šuo buvo atkapstęs numirėlio galvą.

Naujojoje kapinių dalyje taip pat stovėjo medinis ritualijoms atlikti skirtas namas – jau didesnis, dviejų galų. Jame sovietai apgyvendino rusus. Ten gyveno ir mano pažįstamas Aleksandras Čiuprinikovas, jo brolis Piotras, jų tėvai. Šalia namo buvo šulinys ir daržas, kuriame ši šeimyna augindavo bulves, kitas daržoves. Jie dar laikydavo ožkas, kurios lakstė visur ir žiaumojo žolę nuo žydų kapinaičių.

Svarbu pažymėti, kad naujoje kapinių dalyje buvo pastatyti dideli antkapiai iš cemento ir akmenų. Juos irgi sovietinė mašina sumalė be jokio gailesčio ir žmogiškumo. Na, žinoma, iš kur tie išsigimėliai gali jausti žmogiškumą?

Labai įdomu, kad toje kapinių dalyje netoli kapų tvoros Vilniaus gatvėje buvo vienas raudono granito paminklas, datuojamas 1943 m. Gal kažką perlaidojo žmonės tuoj po karo?

Dar vienas mažai kam žinomas epizodas: Trakų gatvės ir Trakų skersgatvio sankryžoje kapinių teritorijoje kažkam buvo skirta gal kokių 50 arų žemės, kurią suarus buvo sodinamos bulvės. Bet kadangi kapinėse, kaip ir aplinkinėse žemėse, buvo vien smėlis, kokio ten derliaus galima buvo tikėtis? Todėl nuėmus pirmą derlių bulvių auginimo atsisakyta. Tada toje pačioje vietoje buvo sėjami lubinai. Jie užaugo palyginus dideli, nes mes, vaikai, juose žaisdavome slėpynių. Bet po kokių trejų metų ir šita daržininkystė baigėsi.

Kalbant apie Ukmergės žydų kapines, atgimsta ir kiti šiurpoki prisiminimai. Statant vaikų darželį „Buratinas“, žinoma, reikėjo palyginti reljefą. Sunku tiksliai pasakyti, ar specialiai sovietiniai nomenklatūrininkai taip nurodė, ar girtas buldozerininkas buvo, bet dirbdamas jis taip giliai  stūmė žemę, kad iškasė daugybę žydų kaulų. Mėtėsi kaukolės, kitokie kaulai. Kaip prisimenu, jų buvo labai daug...

Pažiūrėkite įdėmiau į tą vietą, kurioje Dovydo žvaigždės forma žaliuoja krūmeliai: kad čia buldozeriai išrausė gilesnę duobę, galima spręsti šios vietos reljefą lyginant su šoniniais keliais. Taigi tada suvarė darbininkus, surinko mirusiųjų kaulus į mašinos GAZ kėbulą ir išvežė juos į mišką Pašilėje. Pakasė į bendrą duobę su kitais žydais, sušaudytais karo metu. O jų buvo apie tūkstančiai – ant paminklo parašyta – 10 239.

Laimei, vaikų darželis pastatytas ne ant kaulų – ta vieta dar nebuvo užlaidota.

Apie 1968 metus sovietai iš kapinių nutarė padaryti parką, kuriame žmonės galėtų ramiai praleisti laiką, pasivaikščioti ar pasportuoti. Ta proga senojoje kapinių dalyje išasfaltavo didelę apvalią aikštelę, o naujesnėje dalyje įrengė keletą keturkampių aikštelių futbolui, tinkliniui ar kitiems žaidimams žaisti, taip pat nužvyravo takus, kurių liekanos matyti ir šiuo metu.

Suburzgė traktoriai, kurie rovė šimtamečių pušų šaknis, buvo pjaunami medžiai, o jų kamienai stūksojo sukrauti į dideles  stirtas. Įdomu, kokie partiniai biurokratai iš jų pasistatė namus ar sodybas? Tada įrenginėjo kelius per kapų vidurį, pylė žvyrą, lygino su greideriais. Statė suoliukus, sodino klevelius, berželius ir krūmus.

Vėliau chuliganai suoliukus sulaužė, sudegino, dalį medelių nulaužė. Šiandien pasidairius dar matyti keli likę medžiai ir krūmai, primenantys tuos laikus.

Mokiausi senojoje medinėje ketvirtoje vidurinėje mokykloje Vilniaus gatvėje. Toje mokykloje tada nebuvo stadiono ir, matyt, valdžiai leidus, kapinių teritorijoje įrengtose aikštelėse fizinio lavinimo pamokas mums pravesdavo a. a. mokytojai K. Liaudanskas ir Šereika. Ten mes bėgdavome krosą, mėtydavome mokomąsias granatas, šokinėdavome į tolį ir, žinoma, žaisdavome futbolą. Taip buvo nuo 1969 metų iki tada, kai pastatė naująją mokyklą Linų gatvėje.

Dabar senųjų žydų kapinių teritorija sutvarkyta, prižiūrima, kasmet tvirtėja gyvatvorė, primenanti skaudžią žydų istoriją ir tuo pačiu teigianti gyvenimo tęstinumą. Tik norėtųsi, kad būtų rasta vietos atminimo lentelėms ar kažkokiems kitokiems informaciniams ženklams, kurie augantiems ir užaugusiems ukmergiškiams primintų, kokia čia vieta, apie ką jie turėtų susimąstyti prieš numesdami suvalgytų traškučių pakelį ar išgerto gėrimo butelį.