Viščiukus pražudė palaidi šunys

Autorius Vilma Nemunaitienė
Viščiukus pražudė palaidi šunys /

Po kaimus ir gyvenvietes slampinėjantys palaidi šunys ne tik gąsdina žmones, bet ir atneša finansinių nuostolių. Deja, sugaudyti visus beglobius neįmanoma, o ir patys tariami beglobiai neretai turi šeimininkus. Tik juos visai apleidusius. 

Į  redakciją paskambinusi Kristina pasakojo, kad netoli Vidiškių esančio Liūnelių kaimo gyventojai kenčia nuo valkataujančių šunų. Moteris pasakojo patyrusi nemenkų nuostolių, kai keturkojai nusitaikė į jos naminius paukščius. Neseniai papjovė aštuonis ančiukus, o šį savaitgalį – vištą su viščiukais.

Kalė ir drauge slampinėjantis paaugęs jos jauniklis esą yra gudrūs ir landūs. Įlenda į prie namų esantį aptvarą ir sugaudo grobį.

Moteriai pikta, kad šunis kai kas pašeria, priglaudžia, tad jie nėra žmonėms agresyvūs. Tačiau padaryti nuostoliai kaimo žmogui yra tikrai nemenki.

Kristina sako tvirtai žinanti, kad šunys, kurie pražudė jos sparnuočius, priklauso Vidiškiuose įsikūrusios įmonės savininkui. Apie tai esą moteris ne kartą pranešė seniūnui, tačiau jokios pagalbos nesulaukia. Nei kas savininką baudžia, nei šunis sugaudo.   

Nieks nesikreipė

Vidiškių seniūnas Virgilijus Štaras sakė, kad panašaus atvejo, kai šunys pražudė naminius paukščius, būta praėjusiais metais. Tuomet situacija išsisprendė taikiai. Tačiau šiemet apie jokius šunų sudraskytus viščiukus seniūnas sako nieko negirdėjęs – į jį dėl to žmonės nesikreipė.

Rajono savivaldybės Viešosios tvarkos ir aplinkosaugos skyriaus vedėjas Aidas Dutkus paaiškino, kad jei yra žinoma, kam priklauso užpuolęs ar žalos padaręs šuo, žmogus su pareiškimu turėtų kreiptis nebūtinai į seniūną, bet ir į policiją.

Jei neaišku, kam priklauso gyvūnas, geriau kreiptis į Ukmergės miesto seniūniją, kuri atsakinga už šunų gaudymą visame mūsų rajone.

Prašo uždaryti

Ukmergės miesto seniūnė Zita Pečiulienė patikino, kad dėl valkataujančių šunų į juos tikrai gali kreiptis viso rajono, ne tik miesto, gyventojai. Tačiau prašoma, kad atklydęs šuo būtų uždarytas.

Esą kaimo žmogui tikrai nebūtų labai sudėtinga įgyvendinti tokį prašymą – uždaryti atklydėlį į sandėliuką ar tvartelį ir palaikyti kelias ar keliolika valandų. Jei kiltų kokių bėdų dėl atvykimo – gal iki paros. Atvykęs seniūnijos darbuotojas tuomet šunį paims ir išveš.

Per praėjusius metus valkataujančių šunų rajone sugauta apie porą šimtų. Apie šimtą – jau ir šiais metais.

Šią paslaugą seniūnija teikia dvejus metus. Vienam seniūnijos darbuotojui už šį darbą skirtas 200 eurų piniginis priedas.

Pagauti nepavyksta

Seniūnė pasakojo, kad pagauti šunys pagal sudarytą sutartį gabenami į III Antakalnio kaime įsikūrusius gyvūnų globos namus „Klajūnas“. Už kiekvieną šios organizacijos priglaustą beglobį iš savivaldybės biudžeto šiai įmonei mokama 60 eurų.

Miesto seniūnė apgailestauja, kad valkataujančių šunų gaudyti jų darbuotojui tenka vykti „apsiginklavus“ tik tinklu ir gaudykle. Kadangi užduotis – pagauti neretai agresyvų šunį – tikrai nėra paprasta, į talką šiam darbui kviečiama talka – keli ar net daugiau vyrų: atsižvelgiant į situaciją ir valkataujančių šunų skaičių.

Z. Pečiulienė sako, kad iš pradžių, kai tik seniūnija pradėjo vykdyti šią jai patikėtą funkciją, būdavo stengiamasi reaguoti į visus gyventojų pranešimus. Išvykdavo net ir tais atvejais, jei būdavo pranešama, kad šuo bėgioja „kažkur laukuose“. Bet greitai paaiškėjo, kad tokie išvykimai – visiškai tuščias lėšų ir energijos švaistymas: po laukus lakstančių šunų pagauti nė karto nepavyko. Būdavo – žmonės nuvyksta, o gyvūno neberanda.

Todėl priimtas sprendimas vykti tik ten, kur tikrai aišku, kad šunį pasiseks sučiupti. Tai yra ten, kur jis laikomas uždarytas.

Skaudi tema

Z. Pečiulienė neslepia – seniūnijai priskirta užduotis gaudyti valkataujančius šunis – skaudi tema. Darbo esą labai daug, o specialiųjų priemonių – jokių. Pavyzdžiui, tuose miestuose, kur ši užduoti patikėta specialistams – įmonei „Nuaras“, jos žmonės gaudyti šunų vyksta apsiginklavę migdomaisiais vaistais užtaisytu ginklu. Aišku, vyksta ne vienas asmuo, o grupė. Pas mus gi gaudytojui tenka šauktis talkų, o vienintelės priemonės – tinklas ir gaudyklė.

Kita problema, kad šunys, kuriuos prašoma išvežti, visai nėra paklydėliai, o turi šeimininkus, tačiau menkai šeriami, nutrūkę, priversti patys ieškotis ėdesio. Kaimuose dažni atvejai, kai vyresnio amžiaus žmonės savo sodybose prisiveisia daug augintinių, o vėliau jų tiesiog nebeišmaitina, nebesužiūri ir šie tampa agresyviais, kaimus puldinėjančiais siaubūnais.

Jei nuo šuns nukentėjęs asmuo šimtu procentų žino, kam tas keturkojis priklauso, pasak seniūnės, tos problemos sprendimas jau tampa tų dviejų žmonių reikalu. Aukos ir šuns šeimininkų ginčai kartais persikelia ir į teismus.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *