Šalia Pivonijos seniūnijos Mielionių kaime vienkiemyje gyvenanti Valerija pasakojo, kad vandens stygių šiuo metu jaučia ir ji, ir daugelis kaimynų. 20 metų toje sodyboje gyvenanti šeima sako, kad su tokia problema dar nė karto nebuvo susidūrusi. Gilaus šulinio vandeniu ligi šiol aprūpinamas visas nemažas šeimos ūkis.

Tačiau dabar pastebi – siurbiamas vanduo vos bėga.

Kaimynai ar pažįstami pasakojo taip pat susiduriantys su šia bėda – vandenį tenka taupyti.    

Moteris sako ne kartą mačiusi gabenamą cisterną su užrašu „Geriamasis vanduo“. Tai leidžia spėti, jog kai kam dar blogiau – vandenį tenka atsigabenti.

Pasirodo, taip yra iš tikrųjų. UAB „Ukmergės vandenys“ direktorius  Rimas Arlinskas pasakojo, kad šiuo metu jų įmonė kiekvieną savaitę sulaukia prašymų  užpildyti šulinius geriamuoju  vandeniu. Iš viso mieste ir kaimo vietovėse sulaukta bent kelių dešimčių tokių prašymų. Kai kurie šuliniai pildyti jau ne kartą.

Kaip sulaukus tokio prašymo reaguoja įmonė? Prie traktoriaus prikabina trijų tonų talpos geriamojo vandens cisterną ir veža ją užsakovui.

Atgabenus į vietą vanduo tiesiog suleidžiamas į šulinį.

Ši paslauga žmogui kainuoja priklausomai nuo atstumo, kur reikia vandenį nuvežti. Pats vanduo nėra brangus – vienas kubas kainuoja iki euro, bet su atgabenimu susidaro ir keliolikos eurų suma.

Tačiau svarbiausia, kad į šulinį suleistas vanduo tikrai ne visas lieka – didelė  dalis nubėga į gilesnius gruntus – juk šulinys nesandarus.

Tokių prašymų pastarosiomis savaitėmis gauta iš kai kurių kaimų bei sodų bendrijų.

Sako, kad sausra privertė kai kuriuos priimti sprendimą jungtis prie centralizuotai tiekiamo vandentiekio. Dar viena išeitis, siūloma tiems, kurių šuliniai išdžiūvo, – gręžti gręžinį. Tačiau tai – gana brangus sprendimas. Tam gali tekti skirti nuo dviejų tūkstančių eurų, priklausomai nuo gręžinio gylio.

Pasak R. Arlinsko, mūsų rajone  gręžiniai daugiausiai nuo 80 iki 140 metrų, o šuliniai 15–20 metrų gylio.

Lyduokių seniūnas Vytautas Toliūnas sako, kad nors į seniūniją dėl geriamojo vandens stygiaus šį rudenį niekas nesikreipė, tačiau apie senkančius šulinius žmonės kalba. Sako, kad juose vanduo gerokai nuslūgęs – nuo vasaros sausros į buvusį lygį nebesugrįžo.

Daug kas bėdojo ir dėl nusekusių prie namų iškastų tvenkinių. Investuota į tai daug, o vandens beveik nėra.

V. Toliūnas gerai prisimena prieš kelis dešimtmečius buvusią sausrą, kai tikrai teko gelbėti be vandens likusius žmones. Vandenį tada cisternomis vežė ir seniūnija. Prisimena, spauda tada daug apie tai rašė.

Seniūnas mano, kad per tuos metus situacija pasikeitė, nes gyvenvietėse šulinių liko gerokai mažiau – jei tik įmanoma, žmonės jungiasi prie vandentiekio tinklų. Kiti įsirengė gręžinius.