Pa­šne­ko­vai vi­siš­kai rim­tai ti­ki­na: nie­ko ne­mes­ki­te į šiukš­li­nę, nes kiek­vie­nas daik­tas at­ei­ty­je ga­li tap­ti ver­ty­be. 

Abu vy­rai pa­sa­ko­jo su­si­pa­ži­nę per ko­lek­cio­na­vi­mą, rink­da­mi alaus at­ri­bu­ti­ką.

Vai­ruo­to­ju dir­ban­tis P. Mu­le­vi­čius ren­ka alaus skar­di­nes. Pa­sa­ko­jo iš pra­džių ko­lek­ci­ją lai­kęs bu­te, sek­ci­jos len­ty­no­se. Ta­čiau žmo­na ne­ap­si­ken­tė ir pa­pra­šė šioms gė­ry­bėms pa­ieš­ko­ti ki­tos vie­tos. Tuo­met vy­ras ko­lek­ci­ją įkur­di­no so­do na­me­lio ant­ra­me aukš­te. Kol kas su­tel­pa.

Re­mon­to dar­bus pri­va­čiai at­lie­kan­tis Ra­mū­nas Iva­naus­kas pa­sa­ko­jo ko­lek­cio­nuo­jan­tis vis­ką, kas sie­ja­si su lie­tu­viš­ko alaus at­ri­bu­ti­ka. Tai – skar­di­nės, bu­te­liai, pa­dėk­liu­kai, tau­rės. Ne­se­niai pra­dė­jo rink­ti ir bu­te­lių ati­da­ry­tu­vus. Vy­ras pa­sa­ko­jo per me­tus su­ren­kan­tis po 1000 nau­jų alaus eti­ke­čių.

Abu uk­mer­giš­kiai pra­ėju­sią sa­vai­tę da­ly­va­vo alaus at­ri­bu­ti­kos ko­lek­cio­nie­rių bir­žo­je, vy­ku­sio­je mū­sų mies­te, Uk­mer­gės kul­tū­ros cen­tre.

Tarp 100 da­ly­vių iš įvai­rių Lie­tu­vos mies­tų ir už­sie­nio ša­lių gre­ta sta­lus iš­si­pir­kę uk­mer­giš­kiai bu­vo vie­nin­te­liai mū­sų mies­to at­sto­vai.

Džiau­gė­si bir­žo­je pa­pil­dę sa­vo ko­lek­ci­jas ne tik iš­mai­ny­tais daik­tais, bet ir do­va­no­mis, nes kiek­vie­nas ren­gi­nio da­ly­vis ga­vo po stik­li­nę tau­rę ir šiai pro­gai pa­ga­min­tą pa­dėk­liu­ką.

Iva­naus­kas džiau­gė­si gau­tu la­bai įdo­miu bu­te­liu. Jis – nuo alaus, ku­rį Lie­tu­vos, Lat­vi­jos ir Es­ti­jos alu­da­riai spe­cia­liai vi­rė Bal­ti­jos ke­lio su­kak­čiai.

Pa­šne­ko­vai kaip su­ta­rę ti­ki­no, jog dau­gu­ma ko­lek­cio­nie­rių kau­pia ne vie­ną, o ke­lias ko­lek­ci­jas. P. Mu­le­vi­čius sa­kė il­gai rin­kęs deg­tu­kų dė­žu­tes, nuo vai­kys­tės – mo­ne­tas.

Iva­naus­kas taip pat nuo vai­kys­tės ką nors ren­ka. Be alaus at­ri­bu­ti­kos šiuo me­tu dar tu­ri įvai­rių ša­lių ban­kno­tų ko­lek­ci­ją.

Kaip daž­niau­siai pa­pil­do ko­lek­ci­jas? Pa­na­šiuo­se, kaip Uk­mer­gė­je vy­kęs, ren­gi­niuo­se, sen­daik­čių tur­guo­se, la­bai daž­nai – in­ter­ne­tu. Kar­tais daug me­tų su­si­ra­ši­nė­ja su ki­tais ben­dra­min­čiais. Po to pa­si­tai­kius pro­gai su­si­tin­ka. Įdo­mu bū­na to­kį žmo­gų pa­žin­ti, pa­ben­drau­ti.

Abu vy­rai kaip vie­nas ti­ki­no – nie­ko ne­rei­kia iš­mes­ti: nei žen­kliu­kų, nei at­vi­ru­kų, nei deg­tu­kų dė­žu­čių, skar­di­nių, bu­te­lių ar sal­dai­nių po­pie­rė­lių. Vis­ką po dau­ge­lio me­tų bus ga­li­ma par­duo­ti ko­lek­ci­nin­kams.

Anot jų, kaip pa­vyz­dys ga­li bū­ti ta­ry­bi­nių lai­kų žen­kliu­kai. Vi­sai ne­se­niai jie at­ro­dė be­ver­čiai. At­vi­ru­kai, paš­to žen­klai, net lo­te­ri­jos bi­lie­tai – gei­džia­mas ko­lek­ci­nin­kų kąs­ne­lis.

Ar­ba, pa­vyz­džiui, yra žmo­nių, ren­kan­čių tai, kas sie­ja­si su prieš­ka­rio ka­ry­ba ar ki­tu lai­ko­tar­piu, ar­ba ren­kan­čių tam tik­ro laik­me­čio fo­to­gra­fi­jas.

Gir­dė­jo, kad ran­da­si dar keis­tes­nių ko­lek­ci­jų. An­tai vie­nas žmo­gus ko­lek­cio­nuo­ja ply­tas.

Pu­siau juo­kais, pu­siau rim­tai pa­šne­ko­vai siū­lė vis­ką kaup­ti. Tie­sa, la­bai sau­go­tis ir ne­per­ženg­ti ri­bos, kad ne­už­si­vers­tum daik­tais ir ne­pa­vers­tum na­mų dė­žių la­bi­rin­tais.

To­kius, kaip jie pa­tys, ko­lek­cio­nie­rius vy­rai at­vi­rai va­di­no li­go­niais. Lai­mei, ser­gan­čiais la­bai sa­vo­tiš­ka, nei sau, nei ki­tiems ne­ken­kian­čia, bet gy­ve­ni­mą įdo­mes­niu pa­ver­čian­čia li­ga.