„Murkiančioje“ kolekcijoje – per du šimtus katinėlių

Autorės nuotr. Kai kurie eksponatai tinka naudoti buityje. Autorės nuotr. Kai kurie eksponatai tinka naudoti buityje.

Uk­mer­giš­kės Ra­sos An­dra­šiū­nie­nės na­muo­se – dau­giau kaip du šim­tai ka­ti­nų. Ta­čiau tik du iš jų ga­li lais­vai vaikš­čio­ti po kam­ba­rius ir po­il­siui pa­si­rink­ti mie­liau­sią sau ker­te­lę. Vi­si ki­ti – gau­sios jos ko­lek­ci­jos eks­po­na­tai. Kiek­vie­nas iš jų tu­ri sa­vo is­to­ri­ją, o kai ku­rie – net var­dus.

Jau ke­lio­li­ka me­tų Ra­sa ko­lek­cio­nuo­ja sta­tu­lė­les, su­ve­ny­rus, ki­to­kius da­ly­kė­lius, su­si­ju­sius su šio na­mi­nio gy­vū­no at­vaiz­du. Ne­sle­pia, kad rink­ti daik­tus vie­na te­ma­ti­ka reiš­kia dau­giau nei tie­siog kaup­ti. Ko­lek­cio­nuo­ja­mų daik­tų pa­skir­tis yra ki­to­kia.

Prie jų rei­kia nuo­lat lies­tis – kar­tas nuo kar­to iš nau­jo ap­žiū­rė­ti, pri­si­me­nant jų įsi­gi­ji­mo ap­lin­ky­bes ar­ba juos do­va­no­ju­sius žmo­nes. Kad ir dul­kes nu­va­ly­ti nuo ke­lių šim­tų įvai­raus dy­džio ir for­mų sta­tu­lė­lių – tik­rai ne­men­kas sa­vait­ga­lio dar­bas.  

At­ke­liau­ja iš už­sie­nio

Ka­ti­nė­liai pas ko­lek­ci­nin­kę at­ke­lia­vo iš Suo­mi­jos, Nor­ve­gi­jos, Vo­kie­ti­jos, Aust­ri­jos, Bel­gi­jos, Tu­ni­so, Egip­to. Juos Ra­sa įsi­gy­ja ke­liau­da­ma ar­ba iš sve­čių kraš­tų lauk­tu­vių par­ve­ža drau­gai, gi­mi­nai­čiai.

Pa­šne­ko­vė juo­kau­ja, kad Nor­ve­gi­jo­je gy­ve­nan­tis sū­nus Dei­vi­das tuoj Lie­tu­vo­je „ap­gy­ven­dins“ vi­sus tos ša­lies ka­ti­nus. Ir dėl do­va­nos gim­ta­die­nio pro­ga nie­kam suk­ti gal­vos ne­rei­kia. „Vi­si ži­no, kad iš­pa­ka­vu­si ir pa­ma­čiu­si ka­ti­ną lik­siu la­bai pa­ten­kin­ta“, – sa­ko ji.

Ne­pra­ei­na ra­mi Ra­sa ir pro sen­daik­čių tur­ge­lius. Gal akys už­klius už čia „tu­pin­čio“ mie­lo pa­da­rė­lio, pa­si­slė­pu­sio už ko­kios žva­ki­dės, va­zos ar puo­de­lio? Dau­gy­bę eks­po­na­tų mo­te­ris įsi­gy­ja mu­gė­se – džiau­gia­si, kad ama­ti­nin­kai šiam gy­vū­nui ski­ria iš­skir­ti­nį dė­me­sį.

Daž­niau­siai lie­tu­viš­ki ka­ti­nė­liai ga­mi­na­mi iš me­džio, ke­ra­mi­kos, kai­lio, gin­ta­ro. Iš mu­gės pre­kei­vių įsi­gi­jo ir ša­mo­ti­nę gy­vū­no for­mos gė­li­nę.

„Tik­rai ne­bū­čiau su­si­pra­tu­si, kad iš to­kios pat me­džia­gos ga­mi­na­mos ir ply­tos, jei par­da­vė­jas ne­bū­tų pa­aiš­ki­nęs“, – pa­sa­ko­ja pa­šne­ko­vė.

Len­ty­nė­lė­se iš­di­džiai nu­ga­ras rie­čia por­ce­lia­ni­niai, kriš­to­li­niai, stik­li­niai. Čia pat tu­pi me­ta­li­niai, ak­me­ni­niai, pa­ga­min­ti iš odos. Vie­nas – iš tik­rų tik­riau­sių mar­ci­pa­nų. Nu­si­pir­ko jį Aust­ri­jo­je, fir­mi­nė­je mar­ci­pa­nų par­duo­tu­vė­lė­je ir, aiš­ku, ska­nės­to ne­su­val­gė...

Kai­nos – kos­mi­nės

An­dra­šiū­nie­nė įsi­ti­ki­nu­si, kad jos po­mė­gis nė­ra iš­skir­ti­nis – ka­ti­nė­liai daug kam mie­li. Tiek už­sie­ny­je, tiek Lie­tu­vo­je ne­ra­si su­ve­ny­rų par­duo­tu­vė­lės, ku­rio­je ne­ap­tik­tum šio ūso­riaus. Pa­pras­tai iš jų uk­mer­giš­kė iš­ei­na su pir­ki­niu.

Tie­sa, vie­no­je par­duo­tu­vė­je te­ko tik sei­lę pa­var­vin­ti.

Vaikš­ti­nė­jan­čiai po Vie­nos se­na­mies­tį Ra­sai „ke­lią pas­to­jo“ iš­skir­ti­nė su­ve­ny­rų par­duo­tu­vės vit­ri­na. Jo­je – vien ka­ti­nai.

Ta­čiau žvilg­te­rė­ju­si į kai­nas ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti: por­ce­lia­ni­nių, kriš­to­li­nių ka­ti­nų sta­tu­lė­lės kai­na­vo nuo 100 iki 500 eu­rų.

„Nu­si­vy­liau, kad ne­įper­ku, bet pas­kui ra­dau pliu­sų. Va­di­na­si, šie gy­vū­nai tu­ri daug „ger­bė­jų“, jei jau tiek kai­nuo­ja“, – juo­kia­si pa­šne­ko­vė. Vit­ri­ną ji nu­fo­tog­ra­fa­vo – bent jau nuo­trau­ka ko­lek­ci­ją pa­pil­dė.

Ne­ma­žai uk­mer­giš­kės eks­po­na­tų – funk­cio­na­lūs, bui­ty­je nau­do­ja­mi daik­tai. Ka­ti­nė­lis ga­li tar­nau­ti kaip žva­ki­dė, po­pie­riaus lai­kik­lis, kny­gų at­ra­ma, tau­pyk­lė, pieš­tu­ki­nė, prie­sko­ni­nė, laik­ro­dis ar net bu­te­liu­kas su prau­si­mo­si prie­mo­ne.

Ze­fy­ro pa­sau­ly­je – ty­la

Eks­po­na­tai R. An­dra­šiū­nie­nės na­muo­se ne­at­si­ra­do vie­ną die­ną ėmus ir nu­spren­dus ko­lek­cio­nuo­ti ka­ti­nus.

„Man ka­ti­nas – pats gra­žiau­sias, pro­tin­giau­sias ir sa­va­ran­kiš­kiau­sias gy­vū­nas. Ža­vi tai, kad jis tar­si yra nuo se­no­vės žmo­gaus pri­jau­kin­tas, bet taip iki ga­lo ir ne­pa­klu­so žmo­nių įno­riams – gy­ve­na taip, kaip no­ri“, – svars­to Ra­sa.

Jos na­muo­se šiuo me­tu siau­čia Mei­no meš­kė­nų veis­lės Ta­ra ir, kaip juo­kau­ja šei­mi­nin­kė, al­bi­no­sų „veis­lės“ Ze­fy­ras. Ta­ra – sū­naus do­va­na, o Ze­fy­ras į na­mus at­ke­lia­vo iš prie­glau­dos. Par­si­ne­šu­si ma­žy­lį, tik ki­tą die­ną su­pra­to, kad snie­go bal­tu­mo gra­žuo­lis – vi­siš­kai kur­čias.

Mo­te­ris ti­ki­na, jog pro­ble­mos tai ne­ke­lia – tie­siog te­ko su­pras­ti, kad šau­kia­mas ne­at­eis: teks nu­ei­ti į ki­tą kam­ba­rį ir jį at­si­ves­ti.

Gy­vū­nas – ne vien­kar­ti­nė už­gai­da

Šie au­gin­ti­niai – ne vie­nin­te­liai, ku­riais kar­tu su vy­ru Rim­vy­du rū­pi­na­si Ra­sa. So­dų ben­dri­jos na­me­ly­je dar gy­ve­na „ke­tu­rių as­me­nų“ šei­my­nė­lė. Kas­die­ni­nė pa­rei­ga – juos pa­šer­ti. Au­gin­ti­niai už dė­me­sį at­si­dė­ko­ja su­neš­da­mi vi­sas tą­dien pa­gau­tas pe­les ir su­gul­do prie­šais šei­mi­nin­kus.

„Gy­vū­ną pri­glau­di ne vie­nai die­nai, ne mė­ne­siui ir net ne vie­niems me­tams. Jis į ta­vo gy­ve­ni­mą at­ei­na il­gam ir rei­kia apie tai ge­rai pa­gal­vo­ti“, – svars­to Ra­sa.

Kad ne­nu­tik­tų, kaip Ki­to­nui, ku­rį be ūsų ir dan­tų par­si­ve­žė iš so­do – glaus­tė­si pa­lei na­me­lį at­kly­dęs rai­niu­kas. Ve­te­ri­na­ri­jos gy­dy­to­jas, pas ku­rį nu­ga­be­no ne­lai­mė­lį, diag­no­za­vo: dan­tys iš­kri­to nuo pa­ro­don­to­zės, ku­ri iš­si­vys­tė dėl il­ga­lai­kio ba­da­vi­mo. Na­mi­nis ka­ti­nė­lis, ku­riuo grei­čiau­siai kas nors at­si­kra­tė, pats taip ir ne­iš­mo­ko su­si­ras­ti mais­to.

„Na­mo par­si­ve­žus iš kar­to ta­po aiš­ku, kad jis bu­vęs na­mi­nu­kas – ži­no­jo, kaip bu­te elg­tis, kur sa­vo rei­ka­lus at­lik­ti“, – pa­sa­ko­jo pa­šne­ko­vė.

Po tru­pu­tį at­si­ga­vo, atau­go ūsai. Nors ir be dan­tų, bet įgu­do ės­ti vis­ką – ko­šių vir­ti tik­rai ne­rei­kė­jo. Kad ir „ki­toks“ nei ki­ti ka­ti­nai, Ki­to­nas iš­gy­ve­no An­dra­šiū­nų na­muo­se 9-erius me­tus.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų