Tai interjerinės lėlės, skirtos namams puošti, kurias į gyvenimą 1999 metais išleido norvegų dizainerė Toni Finnanger. Jos sukurtas personažas netrukus tapo ir vaikų, ir mamų numylėtiniu visame pasaulyje, kuriamos internetinės svetainės, bendraminčių klubai, kuriuose dalijamasi patirtimi siuvant šias lėles – princeses, naminukus, nykštukus, angelus ir velniūkščius. Juos vienija keli bruožai – maži taškeliai akyse ir žaismingas raudonis, švytintis ant skruostų. Lėlė Tilda neturi burnytės – ji viską mato, girdi, supranta, bet nekalba ir... neapkalba.

Pamatė Ilona prieš metus šitas lėles ir pametė dėl jų galvą. Turinčiai siuvimo technologės specialybę moteriai teliko paieškoti spalvotų skiaučių, siūlų ir pasiraitoti rankoves.

Atsimena, kaip vaikystėje siuvinėdama kryželiu rankdarbį, prisiuvo jį sau prie pėdkelnių. Buvo gal penkerių. Šeima gyveno Vilniuje, kur Ilona ir gimė. Dailės mokyklą baigusi mama tapė paveikslus, siuvo, mezgė, siuvinėjo, audė, viso to mokydama ir dukrą.

Dar didesnę meilę paauglė jautė gyvūnams. Augino ežiuką, žuvytes, vėžlį, katinus ir šuniukus, eidama į mokyklą įsivaizduodavo, jog šalia jos žingsniuoja liūtas ar pantera, tik štai žadėtosios parvežti beždžionėlės nesulaukė. Užtat jau vėliau, įsigijusi savo nuosavą būstą, net iguaną namuose priglaudė. Vienu metu kambario bute gyveno du šunys, du katinai, žuvytės ir priglaustas balandis. Vietos užteko visiems – ir gyvūnėliams, ir dviem vaikams.

Pati nuo mažens ir dresuodavo savo augintinius. Dešimties būdama, visokių gudrybių sėkmingai išmokė šunelį Princą, vėliau, išvykusi gyventi į Vokietiją, ten subūrė mezgimo rankomis būrelį ir mokė vokietaites raštų vingrybių, kartu tobulindama ir šunų dresavimo įgūdžius. Iš Vokietijos parsivežė ir pirmąjį savo šnaucerį.

Šiandieną Ilonos namuose, Laičių kaimo alytnamyje, kartu su šeimininkais įsikūrę keturi šunys ir persų veislės katinas Gyzmou Ka-ka, pavadintas populiariojo gremlino vardu. Todėl, kad, pasak Ilonos, vadovauja visam namų paradui. Tame parade – kilmės dokumentus turintis vokiečių ryzenšnauceris O‘Šaitan, cvergšnauceris BigVredin, rusų toiterjeras Šket ir mišrūnas Harley-Davidson.

Dukros Aleksandra, Živilė ir mama turi savo numylėtinius, o sportinio motociklo vardu šaukiamas šunelis priklauso visoms. Sūnus Kirilas, su šeima gyvenantis Vilniuje, irgi augina porą keturkojų.

Ilona išduoda dar vieną savo slaptą norą. Kadangi Kirilas pavadintas jos prosenelio vardu, ji labai norėtų, kad sūnus kada nors savo sūnų pavadintų karo metais Lenkijoje žuvusio ir bendrame kape palaidoto senelio Fadėjaus vardu.

Apie savo šeimyną, keturkojus augintinius Ilona gali pasakoti be pabaigos. Dabar jau – ir apie savo siuvamas lėles, kurių į pasaulį išleido gerą šimtą ir beveik viską išdovanojo. Antai Naminuko plaukus ji pagamino iš katino vilnos, lėlės Karmensitos šukuosenai pasitarnavo O‘Šaitano kailio lopinėlis. Miegalius Žorikas – užsakyta dovana, netrukus jis išvažiuos į Izraelį. Pasiilgusi mamos, kuri sugrįžo į savo gimtinę Baltarusijoje, Ilona ėmė ir... pasisiuvo ją, sėdinčią fotelyje. Pasisiuvo ir save pačią – su virbalais rankose, vilnonėmis kojinėmis.

Ilonos augintiniams net ir giliausią žiemą negresia joks šaltis – jie visi aprengti nuo galvos iki kojų. Už spalvingus kalėdinius kostiumus šunims moteris pelnė pirmąją vietą Maskvoje, rusų toiterjerų forume, kuris buvo paskelbęs šunelių aprangos konkursą.  

Kaimynai Ilonos Sokolovos alytnamį su šypsena vadina Šecherezados namais, kurių ji nepaliauja puošti – gėlėmis, rankdarbiais, lėlėmis, o per Kalėdas visas kiemas nušvinta žėrinčiomis girliandomis. Šiemet anksčiau nei Kalėdos čia pasibels šeimininkės jubiliejus.

Rasa GRIŠKEVIČIENĖ