Garso operatorius, Lietuvos kinematografininkų sąjungos narys Vytautas Žekonis galėtų valandų valandas pasakoti apie aktorius, susitikimus, filmavimą, nuotykius „už kadro“. Dirbta ne tik su Lietuvos kino studijos, bet ir Holivudo, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Švedijos, kitų garsių pasaulio kino studijų kolektyvais, garsiausiais Lietuvos režisieriais Algimantu Puipa, Gyčiu Lukšu, Sauliumi Vosylium, Audriumi Juzėnu, Inesa Kurklietyte, Mariu Matinsonu...

Nuoširdus, be jokios arogancijos, paprastas žmogus, talentingas garso režisierius, operatorius, inžinierius jaučiasi visiškai įgyvendinęs savo svajonę – „daryti kiną“. Dar ir dabar šį rugpjūtį švenčiantį 70-metį V. Žekonį kviečia filmuoti buvę kolegos.

Vienintelė darbovietė

Vytautas – meniškos prigimties, idealią klausą turintis kūrėjas. Šios savybės būtinos garsininko darbui. Jo svajonė buvo „daryti“ filmus. Iš Alytaus rajono, Kaniukų kaimo, kilęs Vytautas, baigęs mokyklą, stojo į tuometinį Kauno politechnikos instituto Vilniaus filialą studijuoti garso inžinieriaus specialybės. Baigęs gavo paskyrimą dirbti Lietuvos kino studijos laboratorijoje elektriku inžinieriumi, nes Garso ceche nebuvo vietų.

Vytautas juokauja: „Mano Darbo knygelėje – du įrašai: „1969: Priimtas į darbą Lietuvos kino studijoje“ ir, pradėjus likviduoti LKS, „2004: Atleistas iš darbo Lietuvos kino studijoje“.

Netrukus Garso ceche atsirado laisva vieta. Tai sužinojusi ir matydama Vytauto gabumus bei polėkius, simpatiška bendradarbė Liuda Juzėnaitė, vėliau tapusi Vytauto žmona, pastūmėjo jauną specialistą prašyti direktorių šios vietos. O kadangi Vytauto svajonė buvo bent kiek prisiliesti prie kino, pasiprašė ir buvo priimtas Garso cecho inžinieriumi.

Čia trūko kūrybinės erdvės, nes dirbo jau su kitų paruoštu garsu. Norėjo kurti savo įgarsinimą, nes, kaip pats sako, garso darymas – taip pat kūryba.

Sėkmė „Velnio nuotakoje“

Pirmas garso inžinieriaus V. Žekonio darbas – filmas garsioji „Velnio nuotaka“. Tada filmo kūrėjai turėjo tuometiniame Leningrade specialiai sukomplektuotą aparatūrą sukti magnetofonams. Jos nekilnodavo, nes buvo be galo didelė ir sunki.

Po savaitės nuo drėgmės ji ėmė ir sugedo. Iškvietė Vytautą. Šis ardė, tvarkė, o režisierius Arūnas Žebriūnas vis nekantrauja: „Tai bus filmas ar skirstomės?“ O dekoracijos – malūnas prie Strėvos upelio už Trakų – jau pastatytos.

Neilgai trukus aparatūra vėl veikė ir filmas sėkmingai išvydo dienos šviesą. Už „išgelbėtą“ filmą Vytautas, turėdamas vos 25-erius metus, gavo „Jaunųjų specialistų mokytojo“ vardą. Tai labiausiai stebino senus, patyrusius specialistus nuvykus į Maskvą, į sąjunginę Kinematografininkų konferenciją.

Su Holivudo kompanija

Atėjo laikas, kai 1996 metais į Lietuvą atvažiavo užsienio filmų kūrėjai. Holivudas pradėjo kurti serialą „Robino Hudo nuotykiai“. Jie, žinoma, atsivežė savo garsininkus, technikus, tačiau netikėtai susirgo jų garso režisierius. „Tą dieną sulaukiu netikėto skambučio – skambina Lietuvos kino studijos direktorius, sako: „Siunčiam mašiną – veš į Nemenčinę.“ Tuo metu ten buvo įsikūrę Kino studijos paviljonai.

Vytautą nuvedė į paviljoną, parodė asistentą, kuris mokėjo angliškai – mat nors studija Holivudo, joje dirba aktoriai iš viso pasaulio. „Parodė aparatūrą ir pasakė: „Dirbsi čia“, – pasakoja Vytautas. – Per 10 minučių susipažinau su technika. Filmuojam. Režisieriaus asistentas versdavo, ką turiu daryt, kas vyks toliau. Porą dienų pafilmavus, Holivudo prodiuseris sako: „Pamiršk, ką dirbai, dabar dirbsi čia.“ Ką girdi ir įrašinėja garso operatorius, girdi ir režisierius, ir asistentai, ir prodiuseris – iš viso apie 10 žmonių, kuriems reikia girdėti, ar nedaroma klaidų. Taigi mano darbas jiems tiko ir patiko.“

Garsas įrašomas dvejopai: arba paslėptu mikrofonu, arba laikomu iš tolo. Vytas pasakoja ir rodo, kaip slepiamas mikrofonas, mat jis taip sugeba įsegti mikrofoną, kad niekas nesupranta, kur jis yra.

Svarbiausia – sauga

,,Tais metais ir baigiau sezoną, o kitais perkėlė į antrą grupę, kur filmuojamos ir įgarsinamos kovos, muštynės, kitaip tariant – daug veiksmo. Pirmoje grupėje įgarsinami pokalbiai, dialogai.“

Kuriant šį filmą, Vytautas dirbo 4 vasaras, sukūrė 52 serijas. Režisieriai keisdavosi, o Vytautas likdavo. Mokėsi pagal Holivudo standartus filmų gamybos technologijos, kartu mokėsi anglų kalbos. Bent po keletą žodžių kasdien – pagal darbo specifiką. Po pusantrų metų vidinė filmo kalba jam jau buvo įveikiama.

„Dar išmokau darbo saugumo taisyklių: kad negalima ateit į darbą su sandalais ar basutėmis, nes ant kojų gali pastatyti štatyvą (sunkią metalinę aparato koją), užkrist dekoracija. Negalima brist į vandenį filmuojant prie upių, nes gali įsidurt koją. Reikės vežt į ligoninę – sustos darbas. Pirmiausia, – mokydavo mus Holivudo prodiuseris – saugumas. Jei matai, kad į tave lekia kavalerija, pasibaidę arkliai, viską mesk ir bėk. Aparatūra apdrausta, saugok save.

Aikštelėje visad būdavo prodiuserio atstovas, vyresnio amžiaus žmogus, kuris stebėdavo, ką mes veikiam. Jei nesusitvarkai su savo darbu, jei jaunimas išdykaudamas susistumdo, jis gali atleist kad ir vidury dienos. Kamera visada turi suktis. Buvo, dekoracija nebaigta dažyti. Jis liepė pasamdyt dar 10 žmonių, kad greičiau užbaigtų. Stovėjimas – nuostolis, laukia be darbo mažiausiai 20 žmonių.“

Turi savo ritualus

Kad filmas būtų sėkmingas, kinematografininkai atlieka tam tikrą magišką ritualą. Iš anksto paruošiama didelė lėkštė su visų filmą kuriančių asmenų parašais. Kai nufilmuoja pirmą kadrą, tą lėkštę sudaužo į kameros štatyvą. Tada visi puola ieškot šukės su savo parašu. Taip Vytauto archyve jau būtų sudėta (jei kai kurių per klaidą žmona nebūtų išmetusi) per 30 šukių.

Įsigijo pravardę

„Po darbo su Holivudu papuoliau vėl į lietuvišką kiną – Algimanto Puipos „Elzė iš Gilijos“. Pabandžiau Holivude išmoktas taisykles įgyvendinti lietuvių kine.

Vienu metu filmavome žiemą prie Kuršių marių. Buvo labai lygus ledas, ir visa grupė išėjo čiužinėt. Saulėta, marios lygios lygios. Priėjau prie režisieriaus ir sakau: „Negerai, nereikėtų leist čiužinėt.“ O jis klausia, kodėl. „Jei kuris pagrindinis aktorius paslys, išsilauš koją, vakare važiuosim namo“, – atsakiau.

Jis sutiko su manim ir sušuko: „Garsininkas Vytukas liepia visiems eit nuo ledo!“ Todėl nuo tol mane pradėjo pravardžiuot „Holivudščiku“, – juokiasi Vytautas.

Ir čia intrigos

Nufilmuotą produkciją užsienio kompanijų studijos siųsdavo į Los Andželą, Londoną. Ten laboratorijose apdoroja, ryškina juostas, vaizdą sujungia su garsu.

„Kadangi buvau dar gana jaunas, daug klaidų bandydavo primesti man. Prieš filmą prašydavau, kad biuras iš laboratorijos parsiųstų man oficialų patvirtinimą, kokio greičio turi būti įrašas. Kartą iš laboratorijos atėjo pareiškimas, kad garsas neatitinka vaizdo, kitaip sakant, buvo įrašoma skirtingais greičiais. Tai reiškia keliasdešimttūkstantinį nuostolį. Viską tektų perfilmuot. Apkaltino mane, kad ne tuo greičiu įgarsinau. Laimei, aš turėjau laboratorijos atsiųstą oficialų greičio nurodymą. Vadinasi, kaltas buvo vaizdo operatorius.“

Darbas tarp žiurkių

Filmų kūrėjų darbas nemonotoniškas: nuolat keičiasi ne tik vieta, aktoriai, bet ir situacijos, kartais tenka patirti tikrų iššūkių. Štai 2004 metais Vokietijos kompanija filmavo juostą „Žiurkės-2“. Į paviljoną atvežė 200 žiurkių. Dekoracijas aptvėrė tvorelėm. Dalis graužikių buvo dresuotos, grįždavo pašauktos, kitos eidavo iš paskos. Likusias pasklidusias reikėdavo surinkt, po kiekvieno dublio surinkus suskaičiuot.

Šis darbas tekdavo pasamdytiems lietuvaičiams. „Man rinkt jų neteko, bet reikėjo ištverti apie kojas šmirinėjančias žiurkes“, – neslepia nemalonios patirties Vytautas.

Ypatingi potyriai

Apie 2000-uosius plačiai buvo kalbama apie Lietuvoje Holivudo KS filmuojamą mini serialą „Atila – hunų vadas“. Kūrėjų komandoje dirbęs Vytautas pasakoja: „Didelis filmas buvo ši anglų juosta, kurta Kernavėje. Filmavimo komanda – 120 žmonių. Visus maitindavo lauko virtuvė. Masinėse scenose „kovėsi“ 300 romėnų ir 200 hunų karių. Statistai buvo Lietuvos kariuomenės kariai.

Vyksta mūšis. Mes, 2 garsininkai, turim užrašyt garsus. Kaip sustabdyt ,,mūšį“, kai kaunasi 500 vyrų? Paprasti asistentai nesustabdytų. Stabdydavo kariuomenės seržantai su galingais ruporais. Filmuojant budėdavo du greitosios medicininės pagalbos ekipažai. Sustabdžius klausia: „Ar yra sužeistų?“ Kariuomenė šaukia: „Sužeistų nėra, bufetininkė koją nikstelėjo nešdama arbatą režisieriui!“

Šiame filme komanda turėjo savo arklides, iš Olandijos atvežtą karvių bandą, kurią prižiūrinčios lietuvės melždavo ir pieno visi gerdavo kiek nori.

Kai hunai pagal veiksmą kėlėsi į kitą krantą, reikėjo 300 kinkytų vežimų – tiek Lietuvoje nebuvo lengva surast. „Masinių scenų, kai keliais pajuda tiek vežimų, įspūdis milžiniškas“, – sako Vytautas.

Lietuviškuose filmuose

Be užsieninių, V. Žekonis daug dirbo lietuviškuose filmuose: „Vienui vieni“, „Zero“, „Ekskursantė“, „Nereikalingi žmonės“, „Dievų miškas“... Už „Ekskursantę“ Vytautas Žekonis buvo nominuotas „Sidabrinei gervei“.

„Teko dirbti su abiem „Zero“ filmais. Taip įsijausdavom, kad net namuose keikdavomės. Visai kūrybinei grupei režisierius Emilis Vėlyvis liepdavo keiktis, kad užvestų aktorius. Jiems leisdavo daug improvizuot: „žiguliuką“, nubėgęs ir atėmęs iš statybininkų kastuvą, aktorius sudaužė visiškai, nors, pagal scenarijų, turėjo tik suduot.

Didžiausią mokyklą išėjau 2003 metais kuriant filmą „Pirato širdis“. Jį kūrė Lietuva, Ispanija, Prancūzija ir Vokietija. Įgarsinti buvo parinkti du asmenys: aš ir vokietis. Prodiuseriai abejojo, ar tiksiu šiam darbui. Šalia nuolat buvo vokietis, pretenduojantis į šią vietą, ir laukė mano klaidų.

Įtampa buvo labai didelė, bet atlaikiau bandomąjį laikotarpį. Po mėnesio atvažiavę prodiuseriai gyrė už gerą darbą. Šiame filme dirbau su žymiu vokiečių garsininku, iš kurio pasisėmiau nemažai žinių. Vokiečiai labai reiklūs kokybei, reikalauja maksimumo.

Labai patiko garsinti Algimanto Puipos „Dievų mišką“, kuriame pagrindinį vaidmenį atliko aktorius Valentinas Masalskis. Kartu ilgai diskutuodavom apie sceną, kaip geriau suvaidint. Kadangi stoviu arti kadro, Valentinas vis žvilgteli į mane. Paskui paaiškino, kad iš mano akių matydavęs, tikiu tuo, ką jis daro, ar ne.

Masinėse scenose labai geranoriškai filmavosi Klaipėdos krašto žmonės. Nors buvo žiema, o jie tik su kalinių drabužiais, – tiksliai vykdė komandas“, – vieną po kitos patirtis vardija garso režisierius.

Vietiniams – sumaištis

Pradėjus filmuoti ne Kino studijos paviljonuose, o natūralioje aplinkoje, vietinių, dažniausiai kaimo, žmonių gyvenimas įgauna naujos gyvybės. Atsikrausto ,,kariuomenės“, suvežamos gyvulių kaimenės, elektros stulpai paverčiami „medžiais“, o žmonės neretai patiki tuo, kas vyksta filmavimo aikštelėje.

Su dzūko humoru Vytautas pasakoja apie anekdotines situacijas filmuojant S. Vosyliaus režisuotas „Gimines“. Kai aktoriai Petras Dimša ir Antanas Šurna pagal scenarijų susiginčija dėl tėvo turto, patikėjęs vaidyba vienas kaimietis, stebėjęs sceną, įšoka į kadrą ir su grasinimais puola aktorius. Filmuojant „Naisių vasarą“ Vytautas įtikino moterėlę, kad kunigas (akt. Juozas Bindokas) tikras.

Supratinga šeima

Filmuojant po kelis sezonus iš eilės, kūrybinė grupė apsigyvena kartu, tampa saviškiais, kartu pusryčiauja, kartu dirba. Filmų gyvenimas taip įsiskverbia į pasąmonę, kad Vytautas sako matantis tai ir sapnuose.

Išvažiuodavo dirbti dviem savaitėms, o ilgiausiai nebuvo namie filmuojant juostą „Pirato širdis“ – net pusantro mėnesio. Grįžęs namo, sako Vytautas, net durų kodo neprisiminęs. Šiaip darbo pamaina trunka 12 val., dar pusantros – kelionė į namus.

Žmona Liuda gerai suprato vyro interesus. Ji taip pat buvo pasinėrusi savo darbuose – dirbo Lietuvos televizijos Programų direkcijoje, ilgametė Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narė, aktyviai dalyvavo politikoje.

Vaikai – sūnus Donatas ir dukra Daiva – suprato tėvų užimtumą, augo savarankiški, nekėlė rūpesčių mokykloje, tapo išsiauklėjusiais, kultūringais žmonėmis. Vytautas išmokė savo profesijos pagrindų ir sūnų Donatą, tad, eidamas filmuoti filmo, laidą „Baltojo katino svetainė“ įgarsinti palikdavo sūnui. Donatas suvaidino kareivį filme apie Robiną Hudą.

„Man pasisekė, – džiaugiasi Vytautas, – kad mane gerai suprasdavo šeima. O būdavo daug darbuotojų, kuriems patikdavo dirbt kine, bet šeima nepritardavo, ir turėdavo grįžt namo, mest mėgstamą darbą.“

Ukmergė – ramus užutekis

Kaipgi energingų, į darbus pasinėrusių Žekonių šeima atsidūrė Ukmergėje?

Baigėsi abiejų darbai, sušlubavo sveikata, abu išėjo į pensiją. Bet labiausiai nusibodo Vilniaus triukšmas, gatvių spūstys, žmonių kamšalynė. Net jų mylimiausia atgaiva – didžiulis sodas su Vytauto išpuoselėtu, išdailintu nameliu ir Liudos gėlynais – 30 km už Vilniaus. O Ukmergė jau iš seno buvo pažįstama, nes čia gyvena kone visa žmonos giminė.

Taigi prieš trejus metus abu ir nusipirko Ukmergėje ramų butą su kiemu ir sodeliu. Vėl Vytas ėmėsi darbų: susiremontavo butą, sodelyje sumeistravo šiltnamiuką, išpuoselėjo sodo pavėsinę. Liuda perkėlė iš buvusio sodo net mylimiausias skulptūras. „Čia žmonių nedaug, visi draugiški, viskas vietoje – kur geriau rasi“, – džiaugiasi ramiu gyvenimo užutekiu Vytautas.