Birutė Tiškevičienė. Birutė Tiškevičienė.

Šią savaitę, spalio 4 dieną, visas pasaulis minėjo gyvūnų dieną. Visi geradariai, sekantys švento Pranciškaus, kuris yra gyvūnų globėjas, pavyzdžiu, nusipelno ypatingos pagarbos. Jos verti ir Birutė bei Linas Tiškevičiai, su vaikais Gabriele, Pijumi ir Nagliu priglaudžiantys ir globojantys benamius katinėlius.

Linas ir Birutė Tiškevičiai – abu pagal profesiją geografai-biologai. Birutė tebedirba Užupio pagrindinėje mokykloje mokytoja, o Linas pasirinko kitą veiklą, nes įsidarbinus Zoologijos katedros laboratorijoje atlyginimas buvo itin kuklus. Tačiau meilė gamtai ir domėjimasis gyvūnais, įdiegtas mokytojo Giedriaus Švitros, lydi ligi šiol.

Tėvų gamtininkų keliu pasuko vyriausioji dukra Gabrielė. Ji dabar studijuoja tarptautinės laukinės gamtos biologiją Jungtinėje Karalystėje.

Gamtos tyrinėjimas – Lino Tiškevičiaus hobis, į kurį įtraukia ne tik savo sūnus, bet ir daug kitų vaikų. Pirmiausia vyras su vaikais pavasariais kala inkilėlius. Tada visi būriu važiuoja dviračiais į mišką jų kabinti. Kai jau paukščiai apsigyvena ir padeda kiaušinius, vėl visi važiuoja stebėt, kokie paukščiai peri. Vaikams su  profesionaliu gamtininku įdomu.

Traukos centras

Krekšliuose įsikūrusios šeimos namuose ir kieme vasaromis, o per mokslo metus – po pamokų verda gyvenimas. Čia susirenka ne tik klasės draugai, kaimynų, bet ir kone visi apylinkių vaikai. Nereikia nei skambinti, klausti leidimo. Yra kamuolių, batutas, badmintonas. Vaikai čia daro cheminius bandymus, nes yra pripirkta visokių priemonių, žaidžia slėpynių, gaudynių, sode nuvalgo uogas, obuolius. Žirniai irgi nespėja užaugt. Kurie tėvai išleidžia savo vaikus, žino, kad čia nebus užgauti, įžeisti. To neleidžia pati šeimininkė Birutė. Čia galioja dvi taisyklės: negali keiktis ir užgauliot kitų.

Pas Birutę ir Liną Tiškevičius einu ketindama pamatyti jų augintinius ir išgirsti, kas gi paskatino imtis labdaringos globėjiškos veiklos.

Renkasi globotiniai

Dienai įpusėjus, kiemas dar tebėra tuščias, vyras darbe, vaikai – mokykloje. Tačiau tik išėjus į kiemą Birutei, prašnekus apie šį bei tą, iš už kampo pasirodo juoda kaip degutas katė. „Tai mūsų Puma, – supažindina šeimininkė. – Tuoj čia jų atsiras ir daugiau. Kur jos nori, ten ir vaikšto. Vienos išeina – kitos atsiranda. Dabar aštuonios pas mus gyvena.“

 Lyg patvirtindamas šeimininkės žodžius, iš kaimynų kiemo atslenka rainas stambus katinas, apsisuka apie kojas. ,,Tai mūsų Ramūnas. Gal nerašykit jo vardo, bet pavadinom taip todėl, kad jis labai ramus“, – paaiškina moteris. „Ne tik ramus, bet ir mandagus“, – pamanau, nes pasiglaustęs rainis sumurkia tarsi sveikindamasis.

Kur buvęs, kur nebuvęs, prisistato ir dar vienas pūkuotasis – rusvų rusviausias, su balta dėme per šoną. Meilinasi, prašosi paglostomas. „Tai Pūkis“,– supažindina šeimininkė.

Prijaukinti pamestinukai

Jeigu jie buvę laukinukai, tai kodėl tokie jaukūs ir svetimo nebijo, – savaime kyla klausimas. Globėja paaiškina labai paprastai. Pasirodo, jie surinkti iš paežerių, pamiškių dar visai mažyčiai, skandinti ir nepaskandinti, išmesti, išvežti.

„Linas išvažiuoja su jaunėliu sūnumi Nagliu žvejot ir randa rieškučių dydžio katinėlį. Ką vaikui sakyt? Neimkim, palikim? Gabrielė rado miške kačiuką, parsinešė. Pijus rudaplaukę parsinešė. Ką sakyt? Nešk atgal?“ – kalba Birutė.

„Dėstau etiką, mokau vaikus globot, užjaust, o pati... Kitaip elgtis negaliu. Žodžiai neturi skirtis nuo darbų. Antai mirė senukai kaimynai, kurie turėjo katę. Ji atsivedė kačiuką ir netrukus nugaišo, palikusi dviejų dienų mažylį. Parsinešėm su Linu, išmaitinom. Naktį keldavausi, pieno, medaus ir kiaušinio mišiniu kas keturias valandas maitinau.

Kažkada vienas į mašiną prie „Maksimos“ pats įšoko. Išvažiuojant iš aikštelės kitas vairuotojas man rodo kažką po ratais. Atidarau dureles – įšoka katinėlis. Iškeliu, paleidžiu, o jis – atgal. Lipa per krūtinę, kaklą – negi neimsi, išmesi? O savo augintinio kaip ir neturim, kad būtume tyčia įsigiję“, – tokias katinų atsiradimo istorijas pasakoja B. Tiškevičienė.

Prisideda rūpesčių

Turint tokią šeimyną, rūpesčių katinėlių mylėtojams netrūksta. „Antradieniais, ketvirtadieniais ir šeštadieniais trečią valandą važiuojame į prekybos centrą pirkt blužnių, nes tik ten jų atveža. Nuperkam visą. Vežam katinus skiepyti, sterilizuoti, vaistus nuo kirmėlių sugirdyt. Jos naminės, gyvena kambary, todėl turi būt švarios ir tvarkingos“, – sako Birutė.

Dėkingi kaimynams

Mieste yra žmonių, kurie taip pat globoja benamius gyvūnėlius, bet tuo jie užsitraukia kaimynų nemalonę, išvadinami „durniais“. Tiškevičių globojamiems katinams  aplinkinių tvoros taip pat ne kliūtis. Kaip kaimynai reaguoja į gyvūnų mylėtojų geradarystę?

„Va, pirma ir reikia jiems medalius kabinti. Dėkinga, kad kaimynai pakantūs, – sako Birutė. – Vienas net specialiai eina žvejot, kad mažų žuvyčių parneštų, kauliukų per tvorą primeta. Aš jiems be galo dėkinga. O kai patys norim išvažiuot ilgesniam laikui, katinų palikt negalim. Čia ir vėl kaimynai padeda. Raktus paliekam, prašom pašert. Negali palikt nabagų.“

Kas kvailesnis?

Globoti katinėlius nebuvusi kurio nors iš šeimos užgaida. Tai vyko savaime, nes, kai uždarė Krikštėnų prieglaudą, ir prasidėjo masinis gyvūnėlių mėtymas... „Nežinau, kieno mes čia funkcijas perėmėm – gal savivaldybės, – guodžiasi pašnekovė. – Juk kažkas turi tuo pasirūpint. O žmonės irgi negali mėtyt. Juk ir į bažnyčią eina, Dievą tiki, o gyvuliukus mėto. Ir mūsų daug kas klausia, kam mums tie katinai. Taigi kad mylėt turėtume ką. Mus, kurie globoja gyvūnėlius, kai kas kvailina. O tie, kurie juos mėto, ar protingesni?“

Moteris įsitikinusi, kad jei turi vaikų, negali jiems pasakyt, jog mama, tėčiu, broliu turi rūpintis, o katiną išmesk.

Vaikai stebi jų gyvenimą, anatomiją, sako, iš stebėjimų jau galima ir mokslinį darbą rašyt. Tiškevičių šeimyna gali dienąnakt pasakot apie savo katinus ir dar priduria, kad Lino pusseserė Audronė dar daugiau jų globoja. Ir katinų, ir šunų. Ir kartu bijo, kad neišvežtų, neatimtų tų katinų.

Atsisveikinus su šeimininke ir katinais, išeinančią iki pat gatvės palydi dar vienas pūkuotas rusvaplaukis  – Keksas.

„Nedarom to, ko kiti daryt taip pat negalėtų. Visi turi ką nors užjaust, mylėt, o ne mėtyt“, – atsisveikindama sako Birutė Tiškevičienė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(4 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Vilkmerge restoranas

Ukmerges siluma

Ar pritariame streikuojantiems mokytojams?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

Laidojimo ir kremavimo paslaugos Ukmergėje

Autoservisas Ukmergėje

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų