Pastebėti: Erika Katinaitė KATè

Autorius Ukmergės žinios
Pastebėti: Erika Katinaitė KATè /

Sunku nepastebėti, kada žmogus yra asmenybė, o jo pamąstymai gilūs ir skatinantys diskusijas. Pastebėta jauna moteris, rūbų dizainerė, mados stiliaus kūrėja, komentarų socialiniuose tinkluose provokatorė. Erika Katinaitė KATè.

Į ką kreipiate dėmesį, būdama naujoje aplinkoje?

Nauja aplinka man – erdvės pakeitimas. Tai gali būti kitas miestas, kita šalis. Kai keliauji sąmoningai, iš pradžių norisi dar ir dar. Paskui pastebiu atvirkščią reakciją: atsiranda sėslumo poreikis, siekiant suvokimo tęstinumo galimybės. Tai jau savaime yra meniška. Kiekvienam menininkui labai svarbu aplinka ir terpė. Iš to gauni įkvėpimo. Praeini kultūrų skirtumo šoką, išgyveni sąlygų įvertinimą. Tame yra įkvepiančių dalykų. Tai veda prie sąmoningumo ir radikalaus asmenybės formavimosi, kas man pačiai – įdomu ir svarbu. Emigracijos bangos leidžia sugretinti patirtis. Suprantu, kad šaliai emigracija nėra gerai, tačiau, būdama menininkė, judėjimą vertinu kaip įdomų žaidimą, galimybę tobulėti visapusiškai. Ir pati keliaudama daug ko pasisemiu.

Ką pastebite, bendraudama su žmonėmis?

Pastebiu savitumą, būtent – asmenybes. Sąmoningai ar ne, mano patirtis siekia juos pažinti: žmones, su jų savitumais ir išskirtinumais…

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Dažniausiai mane stebina asmeniniai dalykai, susiję su patirtimi – kai neišsipildo planai, kai nuviliami lūkesčiai, sudūžta autoritetai, kai žmogus netikėtai pakeičia požiūrį.

Kuo skiriasi menininko padėtis didmiestyje ir provincijoje?

Menininkas – tai subtilus pasaulis, mikrokosmosas visatoje. Provincija – didmiesčio rajonas… Tai akivaizdu, kad subkultūra yra kultūros atšaka. Bet ir čia gyvenant galima kurti ir tobulėti visapusiškai, nežiūrint į visus „mažo“ epitetus. Šiame marginaliame kontekste aš matau daug meditacijos, tai erdvė, lėtas tempas, leidžiantys apmąstyti ir judėti lėtai, bet užtikrintai. Todėl po savo darbų nuotraukomis kartais užrašau „marginalimada“, nes taip ir yra, man patinka tokia lengvos ironijos paralelė…

Ką manote apie asmenybių saviraišką interneto erdvėje?

Seniau menininkai gyvendavo daugiau bohemiškai. Dabar yra galima nauja komunikacija, kuri vis keičiasi. Tai galima stebėti iš savo perspektyvos. Nuolat vyksta naujausių laikų komunikacijos renovacija…Verta į tai atsižvelgti, pažvelgti giliau. Kažkas „postina“, „laikina“, komentuoja… Verta prie to prisitaikyti. Nors aš nesu prisitaikėliškumo mėgėja, labiau – atvirkščiai, vis dėlto žengiu sąmoningus ir apgalvotus žingsnius tuo keliu. Augu kartu su kartomis.

Kas yra #katestyle?

Tai mados stilius asmenybėms.

Koks jis?

Norint sukurti mados stilių, reikia analizuoti situaciją ir ją suvokti. Kate atsirado, į stilių žvelgiant per asmeninę prizmę. Tai – mano gyvenimo sąlytis su drabužiais, patirties ir asmenybės formavimosi rezultatas. Kas mane pažįsta, patvirtintų, kad tokia pat išskirtinė, kokia esu dabar, buvau ir visą paauglystę. Ilgai nešiojau tą Kate savyje, kol ji išvydo pasaulį. O išvydo po tam tikrų patirčių. Kate – tai, kaip susiformuoja asmenybė po didelių išgyvenimų. Kartu tai tarsi sekimas kate, kuri turi devynias gyvybes, yra grakšti ir paslaptinga. Mano kūryba skirta asmenybėms, turinčioms kažką, ką slepia arba kaip tik nori parodyti.

Kate – tai, kas yra momento aukštumoje, euforijoje arba kaip tik kas lieka už kadro. Ir kartu tai kažko siektinumas, ėjimas paskui netikėtumą – ėjimas paskui katę. Nežinai, kur ji nueis, tačiau gražu ją stebėti.

Kate turi sąsają su mano pavarde. Apie save pradėjau galvoti rimtai labai anksti. Tam pastūmėjo tėvai, pastebėję, jog esu išskirtinė. Taip pat ir mokytojai, draugai palaikydavo mane. Jie sakydavo: „Tu – tikra asmenybė“. Tai labai paglostydavo savimeilę.

Kokie būtų džinsai pagal Kate?

Labai myliu džinsus. Nors jie ne patys populiariausi mano garderobe, bet ir neužmiršti. Man patinka, kad žmonės mėgsta džinsus. Aš pritaikyčiau modelį žmogui, jo figūrai, tam tikriems bruožams. Pirmiausia, tai būtų negarintas, tamsiai mėlynas kokybiškas džinsas.

Kas jums yra nėrimas?

Man tai – laiko dimensija. Taip yra šiuo metu. O mokiausi ir kaifavau nuo siuvimo. Paskui sekė papuošalai. Dabar – nėrimas. Tai meditacija. Buvimas su savimi. Mėgstu, kai fone groja radijas. Tada ir priimti informaciją galiu, ir galvoju apie modelį. Patinka meditacinė muzika. Klausausi ir kuriu. Tai būtina. Jei negaliu rinktis, pasikraunu iš savęs.

Kokie žmonės renkasi jūsų kuriamą mados stilių?

Dabartinėje aplinkoje, Ukmergėje, nelabai daug „modisčių“, kurios norėtų išsiskirti. Kartais kuriu rūbą kaip žmogaus vaidmenį, kuris neiškristų iš konteksto. Kuriu idėją, nuotaiką. Asmenybė, kuri tai dėvi, turi būti pakankamai lanksčiai išnaudojanti savo grožio galimybes, šiek tiek teatrališka. O jeigu to žmoguje nėra, galbūt gali atsirasti. Kažkas gal norėtų rengtis išskirtinai, bet bijo. Tokiu atveju aš, kaip dizainerė, galiu atsakyti į klausimus, susieti psichologiją ir išvaizdą. Visą laiką tuo domėjausi. Turiu sukaupusi žinių iš knygų ir per savo patirtis.

Socialiniame tinkle keliate klausimus, kurie skatina komentarus. Vieną jų norėčiau užduoti jums: talentas – tai dovana ar kančia?

Ir tas, ir tas. Uždaviau šį klausimą, kad sukelčiau diskusiją, nes kai kurie žmonės kūrybos nevertina, galvoja, kad tai – keistuolių užsiėmimai. Aš pati neteigiu, jog esu talentinga. Tačiau yra žmonių, kurie taip sako apie mane. Jei sako, vadinasi, tiki. Idėjų atradimas, sugalvojimas – tai dovana. Kančia yra pats darbas, bet ji maloni, kurią šiuo metu įvardinčiau asketiška prabangia kančia. Kurti ar ne – laisvas pasirinkimas. Nenori – nedaryk. Aišku, norisi iš to, ką darai, išgyventi. Ir ne bet kaip, o iškelta galva.

Ką galvojate prieš užmigdama?

Apie naujas kolekcijas ir kad esu šiek tiek vieniša.

Gal turite kokį keistą įprotį?

Žiūrint, kas yra keistumas. Šiais laikais žmonės masiškai keistėja. Gerąja prasme. Tas keistumas atsiranda žvelgiant iš kartų pozicijos. Kas vienam keista, kitam normalu. Mano keistumas toks, kad kasdien kitaip rengiuosi. Augdama galvojau, kad rūbą reikia prisijaukinti kaip odą ir dėvėti jį vieną. Bet tada nebuvo pasirinkimo. Šiais laikais mažiau yra daugiau. O man vis dar norisi keistis. Žiūriu pozityviai į tai, kad mano gyvenime nėra nusistovėjimo. Kai turi šeimą, yra stabilumas. O aš džiaugiuosi tuo, ką turiu, tai – žaidimas rūbais.

Ar įkvėpimas jus savaime pagauna, ar turite pati jį prisišaukti?

Tik du pasirinkimai? Yra n variantų. Esmė – kiek tu tikiesi jų sulaukti. Kiek tu leidi sau, tiek tų įkvėpimų ir ateina. Tai gali būti visiškai bet kas. Įkvėpimas gali ateiti ir sąmoningai jį kviečiant, ir ne. Ir laukiant, ir netikėtai. Nesakau, kad tai nėra našta. Atsiverdamas įkvėpimams, suvoki, kad būti įkvėptai nėra keistumas. Įkvėpimas – tarsi sąmonės žaidimas. Situaciją matai adekvačiai ir gali ją eksploatuoti kaip menininkas.

Koks yra jūsų naujausias darbas?

Šiuo metu prisiminiau liną. Natūralumas „veža“. Linas – tai asketiška ir natūrali prabanga. Tai mano naujovė, parodanti, kaip aš jaučiu laiką. Mąstau apie kolekciją. Greta to dar yra ir kitų man svarbių darbų. Visą informaciją keliu į feisbuką, instagramą. Ten ir yra visos mano šiuolaikinės tiesos.

Ant jūsų kūno gana daug tatuiruočių. Ką jos jums reiškia?

Darydamasis tatuiruotę, į Dievo kūrinį – savo kūną – darai intervenciją. Ant Dievo kūrinio palikdamas įspaudą, prisiimi atsakomybę. Man tai – saviraiškos ir laikmečio pozicija. Neišnaikinami ženklai. Asmeninės laisvės ženklas. Savęs matymas per simbolį.

Ko palinkėtumėte?

Ir ukmergiškiams, ir visiems Lietuvos žmonėms – kai sunku, nenustoti tikėti. Nes iš nieko atsiranda kažkas.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

 

Nuotr. Erika Katinaitė.

Ingridos Pociūtės nuotr.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *