Nuotr. Vainius Bakas Ingridos Pociūtės nuotr. Nuotr. Vainius Bakas Ingridos Pociūtės nuotr.

Susižavėjusi ir su pagarba stebiu šio jauno žmogaus poetinį kelią jau ilgą laiką, džiaugiuosi jo knygomis ir nuskilusia proga pabendrauti gyvai. Poetas Vainius BAKAS.

Ką jūs pastebite naujoje erdvėje, kai ta erdvė – knyga?

Kadangi nuolat dirbu su knygomis, ne tik su tekstais, bet ir su maketais, man svarbu, kaip knyga gula, ar patogu ją paimti į rankas, atsiversti. Jeigu tai naujai išleista knyga, turiu tam tikrą fetišą – šviežio popieriaus, dažų kvapą. Tai pirmieji potyriai. Su knygomis – kaip ir su žmonėmis: pirmiausia pastebi viršelį, bet sklaidydamas puslapius pradedi dėmesį kreipti į esmę – ne kaip pateikta, o kokia žinutė. Man labai svarbi formos ir turinio dermė.

Ar kurti eiles – tai stebėti ir stebėtis? Ką stebite jūs?

Taip. Dauguma eilių ir gimsta iš to nustebimo. Pavyzdžiui, metų metus vaikštai pro piliakalnį ar žydinčius medžius, bet ateina akimirka, kai juos pamatai tarsi pirmą kartą ir nustembi kaip vaikas. Išorės impulsai pažadina vidaus impulsus ir tada savo eilėmis norisi ne stebinti skaitytoją, bet pasidalyti kilusia būsena.

Kas jus labiausiai stebina gyvenime?

Tai, kad kiekvieną kartą gali pradėti nuo tuščio balto lapo. Tas lapas kaip metafora – ne užrašinės puslapis, o kiekviena diena, kada gali keistis, transformuotis. Stebina galimybės, kiek tu gali padaryti. Kaip Marcelijus Martinaitis Kukučio baladėse yra pasakęs: „Ir kol mes supratom, kad mūsų riba – begalybė.“ Tai ir stebina, kad nėra ribų. Yra tik baltas lapas ir gali jį pildyti, kaip nori. Tau suteikta visiška laisvė. Jei kuri ir gyveni ne pagal užsakymą, kad kažkam įtiktum, o iš vidinių impulsų. Tas baltumas, švarumas mane labiausiai stebina.

Jūsų eilių forma – rimuotos strofos. Ar tokia forma dar aktuali šiandienos skaitytojui?

Mano eilių forma labai įvairi. Nesistengiu angažuotis tik tam tikrame stiliuje ar formoje. Pastaruoju metu mane labai žavi minimalistinė, orientalistinė poetika. Vis tik eiliavimas, muzika, kuri plaukia iš vidaus, man labai svarbu. Aš nesivaikau madų. Rašau, kas iš manęs plaukia. Tačiau ieškau ir įvairių naujų formų. Mėgstu brodskiškus penkiaeilius. Daugiausia darbo ir jėgų reikalauja bandymai prisijaukinti tokį sudėtingą poezijos žanrą kaip sonetų vainikas. Tai iš penkiolikos sonetų susidedantis opusas, kurį vainikuoja paskutinysis sonetas – magistralas. Jis sudėtas iš keturiolikos prieš tai sekusiųjų pirmųjų eilučių. Šį rašymo stilių vadinu sielos šachmatais. Tenka labai daug dirbti su forma ir išraiška, apgalvoti, kaip kiekvieną dėmenį sujungti į bendrą visumą. Tai kažkas tarp poezijos, muzikos ir matematikos. Keletas bandymų jau yra ne tik juodraštyje, bet ir išspausdinti. Tuo dabar gyvenu.

Ar kūryba leidžia permąstyti savo santykį su žmonėmis?

Man kūryba leidžia apmąstyti savo santykį apskritai su pasauliu.

Jūsų kūryboje yra ironijos ir saviironijos. Kodėl tai svarbu?

Saviironija ir ironija būtinos, kad pernelyg nesusireikšmintum. Mokėjimas iš savęs pasijuokti – tarsi apsauga nuo susisvarbinimo. Kartais mane baugina žmonių rimtumas. Tie, kurie neturi humoro jausmo, man kelia baimę ar net atstūmimo reakciją. Reikia mokėti suprasti humorą ir, man atrodo, tik dėl ironijos mes išlaikome sveiką protą. Tada kalbėjimas tampa daugiareikšmis. Dažniausiai per ironiją ir įvairius papokštavimus pasakoma tikroji tiesa. Be galo patinka M. Martinaičio Kukučio baladės, kuriose apstu ironijos. Skaitai ir matai, kad tai tarsi tuometinės visuomenės skerspjūvis, valdžios kritika. Manau, kad kūrėjas, kuris moka pajuokauti ir saikingai ironizuoja, yra labiausiai priartėjęs prie žmogiškojo prado, tiesų.

Šiais laikais poezijos mėgėjus tekstai pasiekia ne tik knygų ar poezijos vakarų pavidalu, bet ir keliauja socialinių tinklų erdvėje. Ką tai atveria kūrėjams?

Manau, kiekviena inovacija gali būti priimama dvejopai. Tai labai puiki terpė dalytis savo kūryba, gauti atgalinį ryšį, bet dažnai atsiranda ir labai daug pliuralizmo. Žmonės įsijungia į keistą žaidimą – renka „laikus“, skaičiuoja pasidalijimus – ir taip, patys to nepastebėdami, pradeda šokti pagal socialinių tinklų dūdelę. Tuomet pamirštama kūrinio esmė, žinutė, kuriai reikia gilesnės refleksijos nei vien paspausti „laiką“ ar rinkti gerbėjų kuopas. Jei tai daroma saikingai, išlaikant sveiką protą, tai sveikintina galimybė, tačiau man internetas niekada neatstos vakaro su knyga, kada iš tikrųjų kontempliuoji, įsigilini į tekstą. Socialiniuose tinkluose lenda tekstas po teksto, šokinėja reklamos, viskas pinasi, atsiranda baltasis triukšmas. Aš esu popierinės knygos šalininkas, kai aplink nėra jokių dirgiklių. Taikliau už mane yra pasakęs Aidas Marčėnas: „Svetainėje iš interneto tinklo neatversi vakaro kaip knygos.“ Tačiau inovacijos reikalingos ir šios galimybės nederėtų ignoruoti, juolab kai popiežius Pranciškus teikia palaiminimus per įvairius socialinius tinklus.

Ar jums svarbu dalytis savo kūryba?

Taip, svarbu. Todėl, kad jauti savo mažąją misiją nešti vienokią ar kitokią žinutę. Kartais sukuri tam tikrą estetinę būseną ir ja pasidaliji. Džiugu, kai žmonės atranda artimų minčių mano kūryboje. Dažnas poetas sako: „Aš rašau sau.“ Taip, aš rašau sau, ir kiekvienas žmogus yra tarsi atskiras pasaulis, bet kartu kiekvienas yra išgyvenęs panašias būsenas, todėl jomis svarbu dalytis. Nors kartais gimsta ir asmeninių tekstų, kuriuos vis dėlto norisi kuriam laikui padėti į stalčių, ir, kai pribręsta būsena, kada apie tai noriu kalbėti, aš jais pasidaliju.

Pagrindinis jūsų darbas – redaguoti. Kiek jame poezijos, o kiek prozos? Ar tai nėra nuobodu?

Man tenka redaguoti labai įvairias knygas. Kai kurios tampa tam tikrais iššūkiais. Esu redagavęs knygų apie sodininkystę, gėlininkystę ir turėjau tuo plačiau pasidomėti, „įsigyventi“ į kitų sferų dalykus. Redaguoju daug populiariosios psichologijos knygų ir, be abejo, grožinės literatūros. Kartais – poezijos. Manau, kad pats svarbiausias dalykas šiame darbe ir yra kūrybiškumas. Visą save atiduodi tai knygai. Kartais atsiranda solidarumo jausmas, kada norisi, kad knyga būtų kuo patrauklesnė skaitytojui ir kad jos kalba būtų kuo sklandesnė.

Tuo atveju nebūni literatūrinis varžovas, o autoriaus, vertėjo, leidyklos komandos narys. Šio darbo nekeisčiau į jokį kitą, bent dabar. Nekeliu klausimo, kiek tame proziškumo ar poezijos. Neįmanoma išvengti ir kruopštaus, sauso darbo, ieškant tinkamos raiškos, žiūrint, kad kokia klaidelė neprasprūstų. Vartai žodynus, skaitai Valstybinės lietuvių kalbos komisijos patarimus. Kai kurie darbai būna tikrai kietas riešutėlis. Pavyzdžiui, „Masonų simbolių galia“. Tada buvau pasinėręs į simboliką, įvairias painias struktūras, nes iš tiesų galima skirtingai aiškinti simbolių prasmes. Be tos knygos, aš perskaičiau krūvą šaltinių – tai buvo ir okultinės knygos, ir tam tikra ezoterinė literatūra. Bet, baigus šį darbą, apėmė labai geras jausmas, kad su visu tuo susitvarkiau. Pasijutau labai daug sužinojęs ir ūgtelėjęs.

Ką manote apie elektronines knygas?

Kiekvienas dalykas turi ir teigiamą, ir neigiamą pusę. Stebiuosi, kad elektroninių knygų internetiniuose kloduose yra kone daugiau nei visose Lietuvos bibliotekose kartu sudėjus – ištisos lentynos. Žmonėms ypač sunku gauti akademinės literatūros. Studijuojant nebuvo kitų galimybių gauti užsienio literatūros lenkų, anglų kalbomis.

Esu ne kartą naudojęsis elektroninėmis knygomis, bet manau, kad jos tikrai nebus konkurentės spausdintoms. Tekstūra, faktūra, knygos kvapas, galimybė ranka versti puslapius ar ką nors pasižymėti – tai nepakeičiama. Aš už popierines knygas, bet tikrai nesu elektroninių knygų priešas. Grėsmės popierinėms knygoms neįžvelgiu. Lai egzistuoja abi šios medijos. Kartais man pačiam, tikrinant įvairias citatas, reikia po ranka turėti apie dvidešimt skirtingų knygų. Iš bibliotekos tiek pasiimti keblu, todėl naudojuosi elektronine baze.

Jūsų palinkėjimas?

Linkiu mažiau skubėti, atsikratyti rutinos. Keliesi, eini į darbą, grįžti pavargęs, eini miegoti – tai nesibaigiantis daugelio iš mūsų algoritmas. Po švenčių maratono linkiu šiek tiek stabtelėti, pažiūrėti mylimiesiems į akis, pasakyti gerą, šiltą žodį, nes tai labai svarbu. Rasti laiko pamatyti ryto grožį, skirti dėmesio brangiausiems žmonėms ir įsiklausyti į save.

Kalbėjosi  Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(0 balsai)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Ukmerges siluma

Vilkmerge restoranas

Ar jus baugina kalbos apie artėjančią ekonominę krizę?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

sale

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Naudingos nuorodos

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų