Dailininkė R. Zareckienė. Ingridos Pociūtės nuotr Dailininkė R. Zareckienė. Ingridos Pociūtės nuotr

Pastebėta kurianti moteris, išreiškianti save per liniją, formą, spalvą grafikoje, tapyboje, fotografijoje, dizaine. Ne tik kurianti, bet ir turinti pedagogės talentą – ugdanti jaunąją kartą. Dailininkė Roma ZARECKIENĖ. 

Ką pastebite naujoje aplinkoje?

Labiausiai ieškau erdvės. Ypač didelės erdvės mane įkvepia, atrodo, net kvėpuoju lengviau. Įsivaizduoju baltą erdvę, stebiu, kiek joje langų, durų, visada ieškau atvirų. Kai randu atviras duris, man įdomu, kas už jų...

Į ką kreipiate dėmesį, bendraudama su žmonėmis?

Man rodos, kad vaizdas svarbesnis nei kalba. Gal dėl to, kad pačios gyvenimas susijęs su vaizdais. Man įdomu originalus stilius, rūbų dizainas, spalvos. Visada mėgau iš minios išsiskiriančius žmones. Atkreipiu dėmesį į detales, šukuosenas. Labiausiai patinka išsidarkiusios, susivėlusios – jos man asocijuojasi su laisve. Dar svarbu akys – ar jos atviros, ar nuoširdžios.

Kas jus stebina gyvenime?

Labai suerzina, kai žmogus į akis sako vieną, o už akių kitą. Pažemindamas, bando save iškelti aukščiau kitų. Gerąja prasme stebina gamta – vis atrandu netikėtumų. Stebina po balkoną skardiniu stogeliu straksinti varna. Stebiuosi, kad ji vis atskrenda. Nors, atrodo, atsakymą, kas ją privilioja, žinau, vis tiek tai man kelia nuostabą. Dar stebina šviesos tamsoje. Vaikščiodama vakarais gatvėje nuolat jaučiuosi maloniai nustebinta, atrandu šešėlių, spalvų, formų. Domina mistiniai, paslaptingi dalykai. Taip pat – dangus, didžiulė erdvės. Galvoji, kur tas galas. Žiūri, žiūri, ir nematai...

Kokia yra jūsų technika?

Forma, spalva ir linija, arba piešimas, skulptūra, grafika. Kartais jos susimaišo. Mano kūryba prasidėjo nuo formos. Vienuolika metų dalyvavau netradicinės lino dailės pleneruose, tai nešė mane į formas, o kai jų nebeužteko išsakyti mintis, pradėjau kurti ir instaliacijas.

Nesu pastovus žmogus. Man reikia keisti ir aš keičiu be gailesčio. Ieškodama formų, niekad nenukrypau nuo gamtos. Mano lino kūriniai – stilizuotos plunksnos, žiedai, vaisiai, daržovės. Neatitolau ir nuo žmogaus figūros, kostiumo dizaino. Beveik visus darbus iš lino galima pamatyti mano interneto tinklalapyje „Mano laukas“. Vėliau atsirado ir tapyba. Pirmi žymesni tapybos darbai: vienas iš Ukmergės „bromų“ ir namas Žuvų gatvėje – abu tapyti aliejiniais dažais, mentele.

Naudojate ir grafiką?

Grafika man buvo viena iš pirmųjų – gausu atvirukų, miniatiūrinių monotipijų. Aš viena technika neapsiriboju. Grafikos darbuose jungiu spalvą ir liniją, papildau  pieštukais, markeriais, tušu, pastelėmis. Įsirengus dirbtuves, atsirado galimybės kurti didelius kūrinius.

Linija mane lydėjo visada, dar mokykloje visi vadovėliai ir sąsiuviniai buvo pripiešti. Tą patį ir dabar darau susirinkimų, seminarų metu.  Piešiu ne todėl, kad neįdomu, bet todėl, kad man taip geriau klausyti. Turiu visą kolekciją tokių eskizinių piešinių. Kartais juos panaudoju kūriniams.

Apie ką pasakoja jūsų darbai?

Apie gamtą, pasąmonę, jausmus. Daugelis jų – eksperimentiniai. Monotipijose ieškau detalių, išryškinu jas. Man visada įdomu ką nors atrasti, pastebėti.

Kokią vietą jūsų kūryboje užima fotografija?

Fotografija domėjausi jau vaikystėje. Pusbrolis buvo įsirengęs fotolaboratoriją. Fotografuodavome juostiniu fotoaparatu ir patys ryškindavome nuotraukas. Buvau nutraukusi šią veiklą, nes neturėjau gero fotoaparato ir dėl šeimos.

Prie fotografijos sugrįžau jau gyvendama Ukmergėje. Labiausiai mėgstu tai, kas netikėta. Fotografuoju balas, atplaišas, seną namą, pumpurą, akmenukus, nubėgusį vandenį, šakų raizgalynes, atspindžius, dažus. Patinka priartinti ir išdidinti mažą detalę, kurios šiaip bendrame vaizde niekas gal ir nepastebėtų. Žaidžiu apšvietimais, eksperimentuoju, todėl mano fotografija dažnai – tapybiška.  Man vaizdo meniškumas netgi svarbiau nei kokybė. Kartais nekokybė sudaro meniškumą. Paskutiniu metu dažniausiai fotografuoju siužetus kūriniams.

Dar mėgstu savo nuotraukas perdirbti – piešti ant jų, keisti arba suteikti siužetą. Vadinu tai greitu menu, žaidimais. Kaip greitas maistas. Ten meno beveik jokio, bet gražu.

Dar viena jūsų sritis – dizainas, maketavimas.

Esu išbandžiusi grafinio dizaino, interjero dizaino, kostiumo dizaino technikas. Dizainas – ta sritis, kurią kažkada norėjau rinktis studijoms. Tuomet jis dar buvo kuriamas ne kompiuteriu ir vadinosi kitaip. Maketuoju tinklalapių banerius, atvirukus, emblemas, plakatus, lankstinukus. Ukmergėje viena pirmųjų pradėjau naudoti kompiuterį dailės pamokose. Kompiuteriu išmokau dirbti savarankiškai, tik vėliau baigiau kursus. Dažniausiai darau vieną darbą, o dar keletas – mintyse. Sukuriu daug variantų, tada žiūriu, kuris geriausias. Patinka stilizuoti, parinkti šriftą, derinti jį su vaizdu. Dar dizaino darbai – Antano Smetonos gimnazijos mokytojų kambario interjeras, vėliava bei emblema, gyvųjų skulptūrų kostiumai Ukmergės miesto šventėje.

Ar svarbu turėti kūrybinę erdvę, dirbtuves?

Svarbu. Čia jaučiuosi šeimininkė, galiu būti pati savimi. Čia nereikia gyventi pagal kažkieno norus, prisitaikyti. Dirbtuvėje jaučiuosi laisva. Supanti erdvė, daiktai man kaip gyvenimo dalis. Jie turi būti išdėlioti pagal mano nuotaiką. Dažnai juos perdėlioju, fotografuoju. Tai vadinu „namų natiurmortais“. Jie mane įkvepia, nuteikia darbui.

Buvote išrinkta geriausia mokytoja Ukmergėje, kartu su bendraautoriais išleidote dailės vadovėlį vyresnėms klasėms, kuris Frankfurto knygų mugėje apdovanotas kaip inovatyviausias, apsigynėte ekspertės vardą. Kaip tapote pedagoge?

Vaikystėje kartais žaisdavau mokytoja, bet tapti neplanavau. Specialybę atradau netikėtai. Bandžiau stoti į dailės akademiją, į Klaipėdos konservatoriją, dailininko apipavidalintojo specialybę. Likimas dvi dienos prieš stojamuosius man atsiuntė draugę, kuri papasakojo apie Šiaulių pedagoginiame institute rengiamą piešimo, braižybos, darbų mokytojo profesiją. Tuo metu gyvenau Radviliškyje, tad pasirinkau, kas arčiau.

Pedagoginis kelias – daugiau kaip 30 metų. Ukmergėje dirbu Antano Smetonos gimnazijoje ir Meno mokykloje. Sukaupta didelė patirtis. Dalinuosi ja ne tik Ukmergėje, bet ir Lietuvos mokyklose, dalyvauju kuriant bendrąsias programas, rašant vadovėlius ir tarptautiniuose projektuose. Daug mokinių patys tapo menininkais, yra dirbančių dailės mokytojais. Myliu savo darbą.

Moteris menininkė greta vyro menininko: ar sunku?

Ilgą laiką lydėjo nepasitikėjimo savimi jausmas. Stabdė tai, kad gyvenu su menininku profesionalu: gerai žinoma, stipria asmenybe, kone kasdien skiriančia laiko kūrybai, o aš kūriau prišokdama, gal net ir pagal reikalą, kartais ir dėl pinigų. Ir abu kūrėm kartu. Jau nuo studijų laikų iš aplinkos būdavo užuominų, kurios slopino pasitikėjimą savimi, nors Julius į mano kūrybą nesikiša, net kojos į dirbtuves nekelia – daryk, ką nori. Prisimenu, kai pakvietė į pirmąjį netradicinės lino dailės plenerą, labai jaudinausi, tuo metu sukūriau kostiumų kolekciją, dėl kurios ir po daug metų išgirdau pasakymą, kad kopijavau Julių...

Ką turite omenyje, sakydama menininkas profesionalas?

Profesionalas – savo srities žinovas, kuris gyvena iš kūrybos. Taip parašyta enciklopedijoje. Dar pridėčiau – baigęs tos profesijos mokslus. Neprofesionalas tas, kuris neišmano profesijos, nebaigęs mokslų ir negyvena iš kūrybos. Bet juk kartais neprofesionalas gali būti kur kas originalesnis, įdomesnis, nes jis nieko nemėgdžioja, nežino taisyklių. Tokie yra grynuoliai. Nežino perspektyvos dėsnių, spalvų maišymo taisyklių, komponavimo standartų – na, ir kas? O kodėl taip negali būti? Kodėl reikia daryti tik taip, kaip mokoma. Dažnai tą sakau ir mokiniams. Kartais ir pati apie savo darbus pagalvoju: na, ne taip padariau. Bet paskui – o kodėl ne? Man net įdomiau, kai nėra taisyklių. 

Ką stengiatės perduoti jaunajai kartai?

Vis raginu mokinius nebijoti. Jeigu kuris sako – nemoku, sakau: „Teptuką į dažus pamerkti moki, liniją braukti moki – tai ir bandyk, žiūrėk, kas išeis“. Kartais pavyksta. Atrandu įdomių, kūrybingų mokinių.

Apie ką galvojate prieš užmigdama?

Sprendžiu kryžiažodžius. Tai nuramina, nukreipia mintis po dienos darbų. Dar telefone paskaitau paštą, kartais parašau skubų laišką su informacija.

Koks jūsų naujausias užbaigtas kūrinys?

Grafikos darbas „Įkyrios mintys“ ir diptikas „Iki euro remonto...“ Pirmame – linija perkėliau minčių raizgalynes, jos atsirado iš mano pomėgio piešti visokias linijas. Antrame panaudojau kažkada atspaustas monotipijas, kurios laukė ilgai. Pernai atradau ir jos man priminė gimnazijos sporto salės grindis prieš  „euro remontus“:  grindys buvo labai apsilupusios, matėsi daugybė sluoksnių spalvų. Tuomet jas puoliau fotografuoti, tai buvo neįtikėtinas vaizdas, tiesiog tapyba. Šis prisiminimas inspiravo kūrinį.

Kaip kuriate? Ar pagauta įkvėpimo, ar tai yra kaip darbas? 

Būna visaip, kai negaliu sustoti, mintys veja viena kitą, mažų darbų per vakarą sukuriu kokius penkis. Iš pradžių darbai gimsta lyg pažaidimai, po to daugiau laiko skiriu užbaigimui. Kai kuriuos atidedu į šalį, po to vėl prie jų grįžtu, kartais kardinaliai pakeičiu. Susidėlioju juos taip, kad matyčiau kiekvieną. Kai ateinu dirbtuvėn, žiūriu, galvoju. Kad pamatyčiau, ko dar trūksta, reikia pertraukų. Nemėgstu kurti vieno nuo pradžios iki galo, vienu metu kuriu bent du: šiek tiek padirbėju prie vieno, pereinu prie kito, tada vėl prie pirmo. Kartais tapau gamindama valgyti. Atsitraukimas manęs netrikdo, o padeda. Kartais išlieju jausmus spalvomis ar linijomis. Tų darbų niekam nerodau, nebent sugalvoju užbaigti. Būna, kai pamokos metu mokiniai spaudžia grafiką, lieka dažų – visada juos panaudoju. Gaila išmesti. Kai mokiniai išeina, atsispaudžiu monotipijų sau. Pastebėjau, kad pradėjus ką nors kurti, idėjos užvaldo, bet laiko ne visada užtenka...

Ar jums svarbu kurti?

Didelę savo gyvenimo dalį skyriau šeimai, vaikams, anūkams. Dabar laiko lieka daugiau, tad pradėjau kurti intensyviau. Man kūryba – ir darbas, ir kelionės, ir mano aplinka. Kartais sėdžiu fotelyje, žiūriu į savo dirbtuvių vaizdą ir džiaugiuosi – nieko daugiau nereikia. Aš nesikoncentruoju vien tik ties popieriaus lapu, drobe. Man įdomu veikimas, kaita, erdvės transformacija. Dar mėgstu „gaudyti vaizdus“ akimis.

Jūsų palinkėjimas.

Sau – laiko ir kelionių. Mokiniams – dažniau pakelti akis nuo ekrano, kad pamatytų gyvai.

Kalbėjosi Skaistė VASILIAUSKAITĖ-DANČENKOVIENĖ

 

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(1 balsas)

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Jonines

Kainoteka

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Apkeliauk

Tauragės laikraštis

KuoSkiriasi.lt

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų