Vokietijoje chirurge dirbanti ukmergiškė Agnė Olisevičiūtė sako gimtąją šalį matanti ateities planuose. Vokietijoje chirurge dirbanti ukmergiškė Agnė Olisevičiūtė sako gimtąją šalį matanti ateities planuose.

Medicinos mokslai, darbas ligoninėje, knygos vokiečių kalba ir labai nedaug miego – tokia yra Vokietijoje gyvenančios ir kraujagyslių chirurge dirbančios ukmergiškės Agnės Olisevičiūtės kasdienybė. Šią šalį ji pasirinko dėl gydytojams siūlomų puikių galimybių.

Antano Smetonos gimnaziją 2011 m. baigusi Agnė dar mokykloje tvirtai žinojo norinti būti medike. Iš pradžių svajojo apie veterinariją, nes nuo mažens labai myli gyvūnus. „Tačiau, kai daugiau pasidomėjau, pakeičiau nuomonę. Negalėčiau užmigdyti sveikų, tačiau kažkam staiga pasidariusių „nepatogių“ gyvūnų“, – prisipažįsta ji.

Sako ketinant stoti į mediciną ilgai svarsčiusi, ką pasirinkti – Vilnių ar Kauną: „Dauguma draugų buvo apsisprendę vykti į Vilnių, tad ir mane Vilniaus universitetas traukė labiausiai. Visgi nusprendžiau stoti į Kauną ir nesigailiu. Kaune daugiau sąlygų praktiniam mokymuisi, tai puikiai papildo teorines žinias ir ne taip nuobodu „kalti“ sausą medžiagą.“

Ji neslepia – buvo daug perspėjimų, kad mokytis bus sunku, bet tik nusijuokdavusi ir nežiūrėjusi į tai rimtai. „Įstojus į mediciną patyriau karčią tiesą, – pasakojo pašnekovė. – Atsisakiau pramogų, susitikimų su draugais. Kelionės namo vis retėjo, miegui skirtos valandos tirpo, kol liko 4 val. per parą. Kambario draugė juokdavos: „Aš einu miegoti – tu mokaisi, aš atsikeliu 6-ą ryto – tu mokaisi. Ar tu išvis miegi?“ Norėjau išlaikyti nemokamas studijas, mano tėvai nebūtų galėję mokėti už jas.“

Ištveria ne visi

Agnei įstrigo vieno išvargusio rezidento žodžiai: „Jis papasakojo istorijų apie bendramokslius, kurie perdegė ir metė mediciną, ar sutriko psichinė sveikata, ar kai kurie pasitraukė iš gyvenimo... Sakė, jog jau geriau turėti ne tokius gerus pažymius, bet turėti gyvenimą už medicinos ribų.“

Ji sako pirmus metus irgi neturėjusi gyvenimo, bet vėliau išmoko suderinti mokslus su laisvalaikiu – ornitologija, sportu. Ėmė bėgioti: laiko mokytis kiek sumažėjo, tačiau daug greičiau įsisąmonindavo informaciją ir išmoko valdyti stresą.

Ukmergiškė atvira – būta ir nemalonios studijų patirties: „Gimnazijoje neteko patirti patyčių ar girdėti, kad vyksta kas rimčiau nei juoko forma, o universitete kai kurie atsinešė šį bagažą ir praktikavo toliau. Nemažai buvo tokių, kurie į tave žiūri kaip į varžovą.“

Klausė širdies

Medikė sako, kad ieškoti „savos“ medicinos krypties užtruko: „Ieškojau tokios, kuri įtrauktų, sukeltų daugiausia noro domėtis, entuziazmo. Rinkausi širdimi, o ne protu. Radau savo specialybę – tai chirurgija. Kiek daug reikia išmanyti, mokėti priimti sprendimus greitai, mokėti suvaldyti emocijas, operuoti...“ Medicinoje, anot jos, yra daug apskaičiuoto tikslumo, tačiau taip pat – ir kūrybos: „Kiekvienas ligos atvejis yra individualus, jį aiškiniesi it detektyvą. Tai sritis, kurioje daug iššūkių, nenuspėjamumo.“

Gimtinėje – per sunku

Kas paskatino studentę kelti sparnus iš Lietuvos?

„Priėmiau šį sprendimą pamačiusi viską „iš vidaus“, t. y. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų chirurgijos skyriuje vykstantį darbą, – neslepia Agnė. – Lietuvoje mikroklimatas tarp bendradarbių labai prastas, sistema tokia, jog išnaudoja tiek gydytojus, tiek rezidentus. Gydytojus – užkrovus neadekvačius pacientų konsultacijų kiekius per dieną, kartu – darbą su studentais, už kurį neapmoka, o kam apmoka – neadekvačiai mažai. Rezidentų yra tam skyriui per daug – ne visi gauna tiek operuoti, kiek turėtų, bei ne visi kolegos noriai duoda operuoti. Įstoję į mokamą rezidentūrą turi už ją mokėti apie 5,5 tūkst. eurų. Išeina, jog dirbi nemokamai, nes kokį atlyginimą gauni, tiek ir sumoki už studijų metus.“

Algos, jos teigimu, yra didelė problema. Pati alga – kiek daugiau nei minimumas. Dar yra stipendija. Tačiau, pavyzdžiui, išėjus motinystės atostogų gauni tik nuo algos atskaičiuotą dalį, negali pasiimti paskolų, nes stipendija yra nematoma.

„Visi rezidentai, nemažai gydytojų dirba per kelis darbus. Visas etatas klinikose, papildomi budėjimai periferinėse ligoninėse – susitaupyt išeina, bet turi aukoti tiek socialinį gyvenimą, tiek miegą. Na, ir moterys chirurgijos srityje vis dar yra naujiena mūsų šalyje, tad mokymosi procesas būtų sunkesnis. Dėl to apsisprendžiau išvykt į Vokietiją“, – pasakojo Agnė.

„Kalba“ rankos

Anot jos, didžiausi pliusai šioje šalyje – tai atlyginimas, laisvė bet kada keisti ligoninę, kurioje dirbi, ir kryptį. „Į Vokietiją išvyksta labai daug kolegų, tad visi takai jau praminti, visa informacija lengvai pasiekiama, – tikina. – Iš mano bendramokslių išvyko bent trečdalis.“

Vokietijoje, kol išlaikė kalbos egzaminus ir susitvarkė dokumentus, leidžiančius dirbti, ukmergiškė atliko praktiką mažoje ligoninėje netoli Erfurto miesto, kraujagyslių chirurgijos skyriuje. „Pirmą mėnesį visur sekiojau iš paskos ir klausiausi, nes suprasti, ką kalba, buvo nelengva, – pasakoja ji. – Mažai bendravau, daugiau pasireikšdavau operacinėse – ten „kalba“ rankos, o ir operacijos nesiskiria nuo atliekamų Lietuvoje.“

Šiuo metu praktikantė jau dirba kelis mėnesius ir visa atsakomybė tenka būtent jai: „Kol kas dirbu kraujagyslių chirurgijoj, bet ateityje pereisiu į bendrąją/abdominalinę chirurgiją. Tiesa, praktikos metu ligoninė suteikia nemokamą apgyvendinimą bendrabutyje ir nemokamus pietus ligoninėje.“

Lietuvių „mafija“

Lygina: Vokietijoje ligoninėse daugiau įrangos, tarkim, darbo telefonų, kuriuos turi kiekvienas, ir numeris yra sistemoje, taigi bet koks darbuotojas yra lengvai randamas. Taip pat naudojami „transponderiai“ – elektroniniai raktai, kuriais patekti gali tik į tau leistinus kambarius. Dokumentacijos labai daug, tačiau beveik visa skaitmenizuota, nedaug kas rašoma ranka.

Agnės ligoninėje dirba apie 15 lietuvių. „Čia atvykę dirbti trys mano mokslo grupės draugai. Bendradarbiai juokauja, jog čia yra maža lietuvių mafija“, – šypsosi ji.

Savo dieną vadina „šiek tiek išprotėjusia“. „Keliuosi 4 val., kava šalia vadovėlių – chirurgijos arba vokiečių kalbos, tuomet – jėgos pratimai. 7-ą prasideda darbas – aptarimas, pacientų vizitacija, naujų pacientų priėmimas stacionarizavimui, operacijos, darbas priėmime, epikrizių (išleidimo laiškų) ruošimas, popietinis aptarimas, be abejo – pietūs kažkuriuo laisvu metu, – vardija ukmergiškė. – 3:30 jau keliauju namo. Laisvalaikis trunka iki maždaug 18 val., tuo metu susitinku su draugais, pabėgioju arba prie kompiuterio prabūnu, naujienas Lietuvoje peržiūriu.“ O tada vėl – mokslai.

Savaitgaliais stengiasi kur nors išvykti, paskaityti. Šiuo metu skaito Justino Marcinkevičiaus „Katedrą“ bei Fridricho Nyčės „Štai taip Zaratustra kalbėjo“. Pastarąją skaito ir vokiškai.

Tobula ir ne

Vokietijoje, pastebi lietuvė, daugiau mandagumo: „Čia kiekvienas sveikinasi ir atsisveikina su kiekvienu darbuotoju, nusišypso, linkteli praeiviui. Vokiečiai valgo daug bandelių, pusryčiams, pietums, vakarienei – karšti patiekalai su samčiais padažo. Parduotuvės ir paslaugas teikiančios įstaigos nedirba sekmadieniais, tad šeštadieniais daug žmonių parduotuvėse, o sekmadieniais daug išėjusių pasivaikščiot po parką ar mišką.“

Tiesa, kai kas ir stebina: „Jei reikia kokius reikalus sutvarkyti, geriau skambint, nes nusiuntus el. laišką nesulaukiama jokio atsakymo. Beje, Lietuvoje paslaugų sektorius labiau pažengęs taupant popierių, galima labai daug ką padaryti internetu. Vokietijoje vis dar plačiai naudojami laiškai. Be to, Lietuvoje po kalbos ar prezentacijos plojama, o Vokietijoje stuksenama į stalą.“

Ukmergiškė neigia šnekas apie visur įsigalėjusią vokiškąją „ordnung“, t. y. tvarką, kai, anot jos, viskas sustyguota, funkcionuoja bene tobulai. „To tikrai nėra. Vėluoja traukiniai, autobusai, internete labai sunku rasti medžiagos, visur turi skambinti. Ne visur gali atsiskaityti banko kortelėmis, įsivesti internetą į namus užtrunka vos ne porą mėnesių“, – tvirtina ji.

„Kas tikrai tobulai sutvarkyta, tai socialinės pagalbos sistema. Jei reikia, į ligoninę atveža ir nuveža taksi nemokamai, suorganizuojama reabilitacija, sesučių lankymasis namuose – jos padeda gydytis“, – priduria medikė.

„Vokietijoje numatyti mažiausiai 6–7 metai darbo, kol baigsiu rezidentūrą. Šiuo metu matau Lietuvą savo planuose. Norėčiau prisidėti, kad Ukmergė kaip miestas augtų, Lietuva kaip šalis stiprėtų“, – svarsto ukmergiškė.

Griežtai draudžiama "Ukmergės žinių" paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse be sutikimo. Gavus leidimą būtina įdėti aktyvią "Ukmergės žinių" nuorodą ir nurodyti kaip šaltinį.
Įvertinkite šį įrašą
(3 balsai)

Komentarai  

-1 # Vardas 2019-04-08 12:46
Ne tiesa, kad veterinarai uzmigdo nepatogius gyvunus, tai draudžia veterinaro priesaika, tačiau kiek teko susidurti Švedijoje tai, jie migdo nepatogius gyvunus be sąžinės graužaties. Tikriausiai dėl to pas juos ir nėra tiek daug beglobių ar valkataujančių gyvūnų.
Atsakyti | Atsakyti cituojant | Citata

Pridėti komentarą

ukzinios.lt pasilieka teisę pašalinti nekultūringus, nesusijusius su tema, įstatymus pažeidžiančius, reklaminius, skatinančius smurtą komentarus. Už komentarus atsako juos parašę skaitytojai. Kurstant smurtą, rasinę, tautinę, religinę bei kitokio pobūdžio neapykantą ar kitaip pažeidžiant LR įstatymus, galite sulaukti atitinkamų tarnybų dėmesio.


Saugos kodas
Atnaujinti

Veterinarijos klinika

Ukmerges siluma

Vilkmerge restoranas

Vyriausybė planuoja naujus mokesčius. Ar manote jie jus palies?
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
  • Votes: (0%)
Total Votes:
First Vote:
Last Vote:

sale

Floros Studija

Telefonai Ukmergė

Optima 13 Picerijos salės nuoma

Akmenys prabyla

Draugai

Ukmerges kulturos puslapiai

gpm 2011 n 135

Lietuvos valstybe

ukvm

vilkmerge

UKC logo 115x63

Voruta

Tauragės laikraštis

Faberlic 2015

baidariu aukstaitija

Interneto dienraštis Bernardinai

Vilkmerge

lrytas

delfi

logo srtrf-300x170

Į viršų