Gimtadienį švenčia kartu su Lietuva – Vasario 16-ąją

Autorius Ukmergės žinios
Gimtadienį švenčia kartu su Lietuva – Vasario 16-ąją / Danutė ir Eugenijus Ramoškai. Asmeninio archyvo nuotr.

Lina SUKACKIENĖ

Ukmergiškė Danutė Markevičiūtė-Ramoškienė savo gimtadienį švenčia vasario 16-ąją. Sunkų pokario laikotarpį išgyvenusių jos tėvų istorija panaši kaip ir mūsų šalies – kupina ir skausmo, ir vilties.

„Mintimis nusikėlus į jaunystę, prisimenu, kad gimtadienių kaime tuo metu tiesiog nešvęsdavome, buvo tik vardadieniai. O vardadienius visi vieni kitų žinojome ir tai būdavo labai smagūs pavakarojimai“, – pasakoja Danutė.

Gimtadienius pradėjo švęsti studijuodama. O ištekėjusi, jau gyvendama Ukmergėje ne kartą dėl to turėjo aiškintis policijos pareigūnams. Teko net rodyti pasą, kad tikrai švenčia gimtadienį, o ne sovietmečiu griežtai uždraustą šventę – Vasario 16-ąją. Juk tai buvo laikas, kai apie Lietuvos istorines datas ar jų paminėjimą net galvoti negalėjai.

Plunksnos verta istorija

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo data labai tiesiogiai susijusi su Danutės šeimos istorija. O ji tikrai verta plunksnos.

Danutė kilusi iš Liaurų kaimo, esančio Širvintų rajone. Jos mama Vladislava būdama labai jauna pirmą kartą ištekėjo už Vytauto Zakarausko. Šeima apsigyveno Pabradėje. Tuo metu itin aukštas miškų urėdo pareigas užėmęs vyras mylėjo žmoną ir suteikė jai nuostabų gyvenimą.

Bet viskas pasikeitė akimirksniu. 1944 metų rugsėjo 12-osios rytą į namų į duris pasibeldė NKVD pareigūnai ir vyrą išsivežė. Tik duonos kepalą spėjo įdėti jaunutė žmona. Nuvykusi iš paskos į Lukiškių kalėjimą pamatė kruvinus drabužius ir daugiau jokios žinios apie vyrą. Su mažu sūneliu iš Pabradės grįžo į Liaurų kaimą, kur buvo jos tėvų namai.

Labai greitai, 1945 metais, NKVD atvažiavo ir jos. Moteriai teko iškęsti tardymus, kankinimus. Į tremtį Rusijos Vakarų Sibiro Tiumenės krašte ji buvo išsiųsta būtent dėl vyro – Lietuvos patrioto veiklos. Išvažiuodama mažą sūnelį spėjo palikti pusseserei. Deja, vaiko likimas buvo tragiškas – labai jaunas jis nuskendo.

Danutės mama išbuvo tremtyje beveik šešerius metus. Ten sunkiai dirbo plytų fabrike. 1950 metų liepos mėnesį grįžo į Lietuvą. Po kiek laiko ji antrą kartą ištekėjo už Juozo Markevičiaus – Danutės tėvo.

Nuo mažens šeimoje Danutę ir jos seserį Aldoną tėvai auklėjo amžinų vertybių puoselėjimo aplinkoje, ji tokiu pavyzdžiu kūrė ir kuria dabartinį savo gyvenimą.

Išsaugojo mamos atminimą

Labai svarbūs dalykai žmogui kiekviename žingsnyje yra padorumas, atsakomybė ir pradėto darbo atlikimas iki pabaigos, to buvo mokomos Danutė ir jos sesuo.

Pasakoja, kad nors gyveno kaime, Danutės mama buvo inteligentiška ir stilinga moteris. Mama Danutei pasakodavo apie atlaso sukneles ir aksominius batelius, kuriais iki karo turėjo galimybę puoštis.

Gyvendama pirmoje santuokoje ji prabangiai tvarkė ir savo namus bei aplinką. Po tremties gyvenimas antroje santuokoje buvo gerokai kuklesnis, tačiau motina prigimtinį grožio ir jaukumo supratimą perdavė dukrai. Ji išaugo kuklios estetikos ir subtilios elegancijos apsuptyje.

Sovietmetis mus visus buvo sudėliojęs į savo lentynėles. Ir nieko čia nebepakeisi. Tik gali įsivaizduoti, kaip sudėtinga žmogui savyje išgyventi vidinę tėvų kraujo duotybę ir istorinio valstybės gyvenimo tarpsnio dermę. Dauguma aktyvių ir žingeidžių jaunų žmonių buvo spaliukai, pionieriai ir komjaunuoliai. Buvo ir partiniai veikėjai. Istorijos nepaneigsi.

Tuo laiku Danutė dirbo paslaugų srityje ir nuolat būdavo apsupta žmonių, dažnai tapdavo kolektyvo siela. Sunkiausi periodai gyvenime, pasak moters, buvo tie, kai politikai konfliktuodavo su verslu. Bet juk tokį periodą išgyveno visa Lietuva.

Vėliau, dirbdama socialinį darbą, buvo gerbiama ir vertinama už toleranciją kitokiam ir bendruomeniškumą. „Tas darbas buvo labai įdomi patirtis, nes dirbau su neįgaliais, sudėtingų likimų žmonėmis, kuriuos tik meile ir supratimu gali palaikyti kasdienos problemų sprendime“, – pasakoja moteris.

Persipynusios istorijos

Su ukmergiškiu Eugenijumi Ramoška Danutė gyvena laimingus 46-erius santuokos metus. Pamilo, jį būdama 21-erių. Kaip prisimena pati, jau ir vien dėl to, kad jis labai gražiai kalbėjo apie savo seseris ir mamą, kad buvo blaivininkas.

Moters sutuoktinio E. Ramoškos gyvenimo istorija labai panaši į jos pačios šeimos istoriją. Jo mamos pirmą vyrą pokariu taip pat nušovė, o antrasis vyras buvo jo tėvas. Pagal artimųjų pasakojimus, pirmasis mamos vyras buvo Lietuvos patriotas, partizanas. Skirtumas tik tas, kad mamos neištrėmė – jai pavyko pasislėpti ir likti Lietuvoje.

Žinia apie mirtį ir reabilitaciją

Danutei labai rūpėjo jos mamos Vladislavos pirmojo vyro Vytauto likimas. Atkūrus nepriklausomybę, ji rašė į įvairius archyvus, įstaigas laiškus, ieškojo šio žmogaus bylos, kitų dokumentų.

1998 gruodžio 16 d. ji gavo atsakymą iš Ypatingojo archyvo, kad Vytautas Zakarauskas 1945 vasario 7 d. buvo karinio tribunolo nuteistas mirties bausme. Atkūrus nepriklausomybę, jis buvo reabilituotas. Apie šį, atkakliai ieškotą ir pagaliau gautą atsakymą, Danutė mamai papasakojo per šv. Kalėdas. „Riedėjo ašaros mamos skruostais. Sulaukusi šios žinios, nurimo mamos širdis. Jos gyvybė užgeso labai greitai – 1999 metų sausio 2 d.“, – pasakoja moteris.

Palaidojusi mamą, Danutė dešimt metų prižiūrėjo savo tėvą Juozą Markevičių. Parsivežė jį į Ukmergę, į savo namus, ir slaugė iki paskutinės gyvenimo akimirkos.

Su vyru Eugenijumi išaugino dukrą Kristiną. Dukros gimtadienis taip pat išimtinis – liepos 6 d. Tėvai dukrą išmokslino, palaikė, darant karjerą. Ši jiems padovanojo anūką Pijų.

Persipynę istoriniai laikai, juos išgyvenę žmonės kuria šiandienos gyvenimą. Ir tokios vertybės, kurios žmogui įskiepijamos nuo mažens su kiekvienu ūgio centimetru, kaip baltas žiemos sniegas ar pirmieji pavasario žiedai, suteikia kasdienai viltį ir skraidina svajones į Grįžulo ratų erdves.

Dalintis

Nuotraukų galerija:

Parašykite komentarą

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *