Tadas TUZIKAS

Įkyrus pypsėjimas pabudina iš idiliško sapno, nuskraidinusio pirmuoju reguliariu transatlantiniu skrydžiu į Karibų jūros pakrantes ir priverčia apgraibomis ranka vartyti daiktus nuo kavos stalelio, bandant rasti skambantį telefone žadintuvą.

Bet tie bangų mūšos garsai, raminę sapne, pasirodo, yra pravažiuojančių automobilių ant namo tvoros taškomos balos bei į skardinę palangę barbenantys lietaus lašai.

Už lango vis dar tvyrančią tamsą sustiprina storu debesų apklotu aptrauktas dangus. Sąmonei atsitokėjus ir supratus, kad vėl, po akies mirksnį trunkančio savaitgalio, metas keltis į darbą, veide sustingsta abejingumo išraiška.

Tesėdamas sau duotą pažadą numesti kelis kilogramus iki vasaros, nuo šiandien kemšiesi į save beskonę užpilamą avižų košę, užgerdamas arbata be cukraus. Nespėjus susivokti, kur dingo brangios ryto minutės, paskubomis metiesi ant savęs drabužius, nes išvykti vėluoji.

Sėsdamas į savo septyniolikos metų senumo dyzelį, tikiesi, kad perdegęs žibintas yra didžiausias jo šiandienos gedimas. Gatvėse pyksti ant visų pėsčiųjų, kurie, ko gero, specialiai rengiasi tamsiai, jog būtų kuo mažiau pastebimi. Bet jiems didelio pavojaus sukelti negali, nes daugiau laiko praleidi stovėdamas spūstyje su iki mokyklos durų savo mažuosius spindulėlius norinčiais privežti tėvais.

 Išsilaisvinus iš šios kankynės, tikiesi greičiau atvykti, tačiau gali tik pradėti burnoti dėl nesibaigiančių remontui iškastų gatvių, su krateriams prilygstančiomis duobėmis, kurios važiavimo greitį prilygina ėjimui.

Darbe pasitinka nesibaigiančios krūvos naujų užduočių, kurias bandai naikinti monotoniškomis klaviatūros klavišų kombinacijomis ir perdėto mandagumo perpildytais elektroniniais laiškais. Neįprastą nuo telefonų skambučių ramybę keičia nerimas ir kišenių turinio vertimas – telefonas, atlikęs žadintuvo funkciją, taip ir liko gulėti namuose ant staliuko.

Apie košę jau spėjęs pamiršti skrandis pradeda skleisti kolegų klausiamus žvilgsnius sukeliančius garsus, o akys vis dažniau krypsta į laikrodį, laukdamos dvyliktos valandos, kuomet, jau užsimerkdamas į pasikeitusį mitybos režimą, galėsi suleisti dantis į perkepusį riebaluose kiaulienos kepsnį iš dienos pietų meniu.

Lieka tik keturios valandos sėdėjimo ant biuro kėdės, kol galėsi pasinerti į tave džiuginantį laisvalaikį. Tik iki jo vėl reikės sukandus dantis laikyti automobilio vairą, lėtai dardant per sunkiai atpažįstamomis virtusias nuolatinio maršruto gatves, stebintis, kodėl visiems vienu metu taip pat reikėjo išvažiuoti į gatves.

Grįžus namo ir paėmus į rankas telefoną, vienintelis ekrane šviečiantis užrašas – Pirmadienis.